„W. McGregoras – išskirtinio braižo choreografas, formuojantis savo leksiką, visus užburiančią jautrumu ir tikslumu. Tai žmogus, kuriantis naują žodį šiuolaikiniame balete“, – trumpai, bet taikliai apibūdina LNOBT baleto meno vadovas M. Rimeikis.
1993 m. Londone įkūręs savo trupę Company Wayne McGregor, garsusis britas per beveik tris dešimtmečius joje sukūrė daugiau kaip 30 spektaklių, vėliau persikėlusių ir į kitas pasaulio trupes. Company Wayne McGregor, reziduojanti Londono Sadler's Wells, ir šiandien išlieka pagrindine choreografo kūrybine laboratorija, skirta ambicingoms eksperimentinėms idėjoms, neapsiribojančioms vien šokio menu: dažnai jų įgyvendinimui būna pasitelkiami technologijų, vizualiojo meno, kino ar operos elementai.
W. McGregoras yra ir Londono Karališkojo baleto reziduojantis choreografas, be to, iki 2024 m. dirbs kaip Venecijos bienalės šokio programos direktorius. Jis dažnai kviečiamas kurti spektaklius garsiausioms JAV, Australijos, Prancūzijos, Danijos, Nyderlandų baleto trupėms ir sėkmingai stato choreografiją dramos, operos spektakliams bei kino filmams.
Šio choreografo darbai pelnė daugybę apdovanojimų, įskaitant keturis Critics' Circle National Dance Award, du Time Out, du South Bank Show, du Olivier apdovanojimus ir Benois de la Danse prizą. 2011 m. W. McGregoras buvo apdovanotas Britanijos imperijos ordino komandoro laipsniu (CBE) už nuopelnus šokiui, o 2021 m. pelnė Lozanos premiją už viso gyvenimo nuopelnus.
Tragedija, pralaužusi didmiesčio ramybės kiautą
„Kalbant apie W. McGregoro baletus reikia pasakyti, kad jie visi labai skirtingi, todėl mano darbas yra pastangos prieiti prie kiekvieno jo baleto kaip prie naujos istorijos. Choreografai dažnai atkartoja tai, kas jau buvo anksčiau, kas jau sukurta. O W. McGregoro atveju to nėra. Dar vienas svarbus jo spektaklių bruožas – juose visi elementai būna absoliučiai lygiaverčiai“, – teigia buvęs Company Wayne McGregor šokėjas, o dabar – nuolatinis W. McGregoro spektaklių repetitorius Antoine'as Vereeckenas, išleidžiantis garsiojo choreografo spektaklį Infra į LNOBT sceną.
Jis pabrėžia, kad LNOBT trupėje didelį įspūdį paliko tai, kad čia visi siekė geriausio rezultato. „Jūsų šokėjai jaučia smalsumą ir atvirumą eksperimentams. O kūrybinio proceso metu iš to atvirumo gimsta labai įdomūs dalykai. Kadangi W. McGregoro „Infra“ jau buvo pristatyta daugybėje pasaulio trupių, Vilniuje ieškojome autentiškų šio kūrinio detalių, kurios gimė dirbant būtent su LNOBT baleto trupe“, – teigia A. Vereeckenas.
2008 m. sukurtas spektaklis Infra piešia gyvenimo, kurį slepia išorinis miesto sluoksnis, paveikslą. Tokiame judriame mieste kaip Londonas kasdien prasilenkia begalės nepažįstamų žmonių, nieko nežinančių apie tai, kas vyksta kitų gyvenimuose. Neatsitiktinai spektaklyje matome virš scenos besidriekiantį britų menininko Juliano Opie sukurtą šviesos diodų ekraną, transliuojantį nuolatinę elektroninių figūrėlių judėjimo tėkmę.
„Remdamasis gyvybe pulsuojančiu J. Opie ekranu ir hipnotizuojančia Maxo Richterio muzika, pamėginau sukurti žmogaus intymumo seriją – prozišką, netobulą ir trapią“, – yra sakęs pats W. McGregoras. Šiam darbui choreografą įkvėpė ir 2005 m. įvykiai Londone, kai per miesto transporto sistemoje savižudžių įvykdytus sprogdinimus žuvo 52 žmonės ir dar 770 buvo sužeisti.
„Dažniausiai visi būname labai užsiėmę, kur nors skubame, esame susitelkę į savo poreikius ir nekreipiame į aplinkinius dėmesio. Tie sprogdinimai tarsi pradaužė Londono kiautą: žmonės pajuto empatiją ir ėmė rūpintis vieni kitais. Pasijuto įdomi įtampa tarp to, koks miestas būna paprastai, ir ekstremalaus, visą būtį staiga pakeitusio įvykio. Norėjau sukurti spektaklį, padedantį įžvelgti, kas slypi po išoriniu miesto ar žmogaus sluoksniu“, – teigė W. McGregoras.
Po mirties nenutrūkstančios gijos
Baletų triptike pamatysime ir jauno ispanų choreografo Iváno Pérezo spektaklį „Flesh“, su kuriuo 2011 m. Nyderlandų šokio teatre, kuriame pats anksčiau šoko, jis debiutavo kaip profesionalus choreografas.
„Tai labai asmeniškas spektaklis, žymintis mano perėjimą iš šokėjo pozicijos į choreografo poziciją. Tuo metu jau nebeturėjau savo tėvų, tad norėjosi svarbią man gyvenimo akimirką paskirti jų atminimui. Natūralu, kad ir šio spektaklio tematika susijusi su meile, išliekančia netgi po mirties, su gijomis tarp artimų žmonių, kurios nenutrūksta ir toliau daro įtaką mūsų likimams. Nes netgi išėję mes tebeegzistuojame kitų žmonių atmintyje“, – teigia į Vilnių atvykęs I. Pérezas, kuris nuo 2018 m. yra Heidelbergo šokio teatro meno vadovas ir šiame Vokietijos mieste rengiamos šokio bienalės kuratorius.
Jo spektaklyje „Flesh“ aktorės Birutės Mar skaitomas poeto Keitho Douglaso eilėraštis „Peilis“, parašytas Antrojo pasaulinio karo metais (į lietuvių kalbą jį išvertė Laūra Karnavičiūtė), susišaukia su pagrindine scenografijos detale – viduryje scenos įsmeigtu milžinišku peiliu.
„Vilniuje norime pabrėžti naują šio spektaklio gyvenimą – tai pabrėš ir lietuviškai skaitomas eilėraštis. Be to, čia pirmą kartą spektaklyje „Flesh“ čia turėsime gyvą orkestrą. Man pačiam bus įdomu pamatyti, kaip visa tai susidėlios“, – atvirauja I. Pérezas.
Premjerinius „Infra“ ir „Flesh“ spektaklius LNOBT diriguos Latvijos nacionalinės operos ir baleto vyriausiasis dirigentas Martinas Ozolinis.
Plečia publikos suvokimą apie baleto meną
Baletų triptiką papildys ir 2019 m. sukurtas bei Auksiniu scenos kryžiumi už choreografiją apdovanotas M. Rimeikio spektaklis „Dienos, minutės“, savo estetika artimas minėtų užsienio choreografų darbams.
„Šis spektaklis nebuvo kuriamas galvojant apie nūdienos aktualijas, nes niekas tada negalėjo suplanuoti karo. Tačiau kalbėti apie žmogaus trapumą bus aktualu visada“, – įsitikinęs M. Rimeikis.
Jis džiaugiasi Lietuvos publikai galėdamas pristatyti išskirtinius užsienio kūrėjų darbus. „Kaip LNOBT baleto meno vadovui, man rūpi trupės šokėjų choreografinė raida. Šiandien, matydamas itin pakylėtą ir motyvuotą mūsų trupę, manau, kad kūrinių pasirinkimas Baleto triptikui buvo teisingas“, – teigia M. Rimeikis.
„Baletų triptikas vainikuoja sunkų, bet labai prasmingą LNOBT sezoną. Pamatysite tris nuostabių choreografų darbus – naujų šokio formų gerbėjams tai bus didžiulė atgaiva. Man, kaip žiūrovui, jie paliko puikų įspūdį savo švara ir skaidrumu, prarėžė sielą tarsi tas scenos viduryje įsmeigtas peilis. Apie W. McGregoro kūrinį LNOBT repertuare aš svajojau dar prieš tapdamas šio teatro vadovu. Visi trys Baletų triptiko spektakliai turi bendrą vardiklį: jie kalba apie tai, kaip išbūti šiame laike, kur esama ir baimės, ir nežinomybės, ir noro padėti. Neabejoju, kad į šią premjerą turėtų ateiti ir klasikinio baleto mėgėjai – tam, kad išplėstų savo įsivaizdavimą apie baletą“, – reziumuoja LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.