Apie revolution-in-progress, seserystės reikšmę ir demokratinės ateities siekį leidyklos LAPAS atstovė Emilija Blockutė kalbasi su knygos autore Olga Šparaga.
– Moterims Baltarusijos politinėje arenoje tenka svarbus vaidmuo. Kaip tai paaiškinti ir kodėl turėtume apmąstyti politinius įvykius iš feministinės perspektyvos?
– Kalbant apie 2020 m. Baltarusijos protestus arba, kaip aš vadinu, revolution-in-progress, tuo metu vyko platus, taikus, horizontalus ir kūrybingas Baltarusijos visuomenės aktyvinimas. Manau, kad moterys dėl savo įsitraukimo į socializaciją yra pagrindinės aktyvinimo proceso veikėjos, jos yra įvairių socialinių ir kultūrinių iniciatyvų dalyvės, pavyzdžiui, Marija Kolesnikova. Taip pat akivaizdu, kad feminizmas tėra šios socialinės grupės [darbotvarkės] dalis, tačiau nuo 2010 m. jis darėsi vis labiau matomas.
Aš vartoju revolution-in-progress sąvoką, nes manau, kad, kalbant Jürgeno Habermaso žodžiais, 2020 m. Baltarusijoje gimė plataus masto socialinis demokratinės pertvarkos reikalavimas (Anspruch). Protestai parodė, kad nemaža dalis baltarusių yra pasirengę rizikuoti savo socialiniu statusu ir net gyvybe kovoje už demokratinę mūsų šalies ateitį. Tai iš esmės pakeitė Baltarusijos visuomenę. O Lukašenkos pradėtas teroras, kuris tęsiasi jau dvejus metus, tai tik patvirtina – visuomenė peraugo Baltarusijos diktatorių ir Baltarusijoje prasidėjo antiautoritarinės pertvarkos.
– Kokia yra seserystės reikšmė?
– Seserystės reikšmė skleidžiasi per pažeidžiamumo ir aktyvumo sąsają. Būtent moterys, pirmiausia dalydamosi savo patirtimi kalėjimuose, išryškino šį ryšį: jos nebijojo kalbėti apie savo pažeidžiamumą ir apie darbo su šia būsena strategijas, t. y. apie dėmesingą ir empatišką solidarumą, įkvėpusį vis daugiau protestuotojų, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus ar negalią turinčius žmones.
– Kokį vaidmenį revoliucijoje atlieka simbolių trio – širdis, kumštis ir taikos ženklas, kurie matomi ir knygos viršelyje?
– Šie simboliai atspindi vieningos moterų komandos trejybę. Kumštis simbolizuoja kovą, taikos simbolis – tikėjimą pergale, o širdis – meilę, neabejingumą, solidarumą, abipusę pagalbą ir horizontalų bendradarbiavimą. Manau, šios idėjos ir jausmai suvienijo ir tebejungia Baltarusijos visuomenę, skirtingai nuo Lukašenkos režimo, kurio pamatas yra smurtas.
– Kaip žinome, 2020 m. rugpjūčio 23 d. įvyko Baltarusijos palaikymo akcija „Laisvės kelias“, kurioje dalyvavo apie penkiasdešimt tūkstančių į vieną grandinę sustojusių žmonių nuo Vilniaus iki Baltarusijos sienos. Kokią matote Rytų Europos regiono ateitį ir kaip lietuviai gali palaikyti demokratines idėjas Baltarusijoje?
– Labai tikiuosi, kad Rytų Europos regionas išliks ne tik demokratijos regionu, bet ir įkvėps kitas šalis naujoms kovos su tironija ir diskriminacija formoms. Taip pat suprantame, kad mūsų regione dar reikia daug pokyčių: daugeliui demokratinių institucijų reikia didesnio skaidrumo, o piliečiams – daugiau demokratinių kompetencijų. Lietuva ir lietuviai daro labai daug dėl baltarusių, už tai esu labai dėkinga! Manau, turėtume ir toliau įvairiais projektais remti demokratinę Baltarusijos visuomenę. Svarbu, kad bendradarbiavimas tarp mūsų visuomenių būtų horizontalus – mano knygos vertimas ir publikavimas yra puikus tokio bendradarbiavimo pavyzdys.
– Pirmasis knygos leidimas pasirodė 2021 metais. Ar ilgainiui jūsų knygos idėjos įgavo naują formą ir naujų reikšmių?
– Nuo 2020 m. rugpjūčio laikas įsibėgėjo – pirmiausia baltarusiams, o po 2022 m. vasario – ir visiems mūsų kaimynams. Tai reiškia, kad situacija nuolat keičiasi, atsiranda naujų mąstymo ir veikimo iššūkių. Tačiau svarbiausiais Baltarusijos visuomenės tikslais išlieka solidarumas, seserystė ir demokratinis pasirinkimas. Po Rusijos didelio masto invazijos į Ukrainą, baltarusių geopolitinio pasirinkimo klausimas taip pat iškilo į paviršių. Lyginant su 2020-aisiais, naujai susiformavo ir poreikis aptarti kolektyvinę baltarusių tapatybę, taip pat atsirado įtampa tarp baltarusių, pasilikusių ir išvykusių iš šalies. Susiformavo ir kritiškesnis požiūris į 2020–2022 m. politinius lyderius. Labai tikiuosi, kad visą šį laiką mes mokomės demokratijos, kritikos kultūros, mokomės bendradarbiauti su naujais partneriais ir suprasti mūsų visuomenę kaip kompleksinį darinį.
Kaip rašiau specialiai lietuviškam knygos leidimui parengtame skyriuje, Baltarusijos politinę bendruomenę matau kaip rūpesčio bendruomenę. Demokratija man vis dar asocijuojasi su dėmesiu įvairioms diskriminacijos ir smurto praktikomis, todėl manau, kad moterys, užsiimančios slaugos, t.y., rūpesčio, darbu – namie, ligoninėse, dienos centruose, mokyklose, senelių namuose – nepelnytai lieka nematomos, ir ne tik Baltarusijoje. Manau, kad rūpinimosi vienas kitu darbai turi būti perskirstyti, tai taptų taikaus sambūvio pagrindu ir būdu išgelbėti mūsų planetą.
– Jūsų knyga rodo, kad rūpinimasis vienas kitu gali tapti politiniu aktu. Kokią reikšmę tai turi karo Ukrainoje kontekste?
– Ukrainos kontekste tai reiškia, kad ginkluota agresija, su kuria susiduria ukrainiečiai, rūpi visiems, ne tik ukrainiečiams. Mes neturime ignoruoti to, kas vyksta fronte, ir to, kas vyksta ukrainiečių namuose, nepamiršti migracijos sunkumų, su kuriais susiduria ukrainiečiai, taip pat baltarusiai ir žmonės iš kitų šalių, kurie bėga dėl politinių represijų. Rūpinimasis vienas kitu rodo, kad esame pažeidžiami, bet taip pat yra didžiulis potencialas dalytis horizontaliu dėmesingumu. Būtent per šiuos santykius galime susidoroti su Rusijos agresija ir kartu kurti bendrą demokratinę ateitį.