Valdžios nepaleis tol, kol gyvas
Agresyviai pasireiškęs diktatorius, V. Gurfinkelio manymu, ilgai slėpėsi po žodžiais ir gerais ketinimais. Galiausiai, anot jo, atsitiko baisus dalykas: šalis – išprotėjusio, apgirtusio nuo valdžios ir savimylos diktatoriaus rankose, kuris valdžios nepaleis tol, kol gyvas.
„Šio žmogaus rankose baisi jėga, jis gali užgrobti svetimą lėktuvą, visus apgauti, kad jame sprogmuo, iš to lėktuvo pasiimti visiškai beginklį žmogų, kurio tikslas – šviesti visuomenę, kuris atskleidė savo pasaulėžiūrą per tai, kad rašė tiesą. Jauną, šviesų žmogų, kuris padarė viską, kad tiesa laimėtų! Kad jį užmuštų, jis pakėlė karinę aviaciją, grasino lėktuvo keleiviams... Aš tikiuosi, kad apakęs, žemas savo demokratijos supratimu europietiškas pasaulis praregės, prisimins tai, kad už gėrį, tiesą ir šiame amžiuje reikia kovoti taip pat, kaip ir XVII a. – teisingumo kardu“, – sakė V. Gurfinkelis.
Pašnekovas mato vieną kelią – atkirsti Aliaksandrą Lukašenką nuo viso likusio pasaulio. „Taip, pasaulis ims sakyti, kad kartu atskirti ir žmonės, kurie niekuo nekalti. Kalti. Tikiuosi, kad tie, kurie dešimt metų garbino Lukašenką, dar dešimt – gynė, o paskutinius dešimt – piktinosi, galiausiai gėlių buketus pakeis į ginklus ir kruviną diktatorių nutrins nuo žemės paviršiaus. Niekada nė vienas diktatorius, nė viena diktatūra nenuvirs iš valdžios nuo moterų grožio, apsirengusių baltai. Labai myliu baltarusių tautą, patinka jų taikingumas. Bet atėjo momentas, kai iš baltarusių tautos vagia ateitį. Broliai, sukilkite, pasiimkite kardą ir nubauskite tuos, kurie verti to“, – kalbėjo karingai nusiteikęs V. Gurfinkelis.
Susiformavęs pūlinys gali nunuodyti visą kūną
Meno kalba itin paveiki, galbūt ir šiuo atveju, galėtų tapti savotiška protesto forma prieš režimą?
Pasigedo didžių lyderių
V. Gurfinkelis sakėsi nesąs filosofas ar karvedys, o meno žmogus – gyvas jausmais. „Bet kai matau, kai šią mieliausią, tyriausią tautą (paskaitykite jų poezijos, pasiklausykite dainų, pažvelkite į paveikslus, kokie jie nuostabūs!) žaloja, prievartauja, muša, o šie tik atsidūsta ir nusiėmę batus atsistoja ant suoliuko, kad pamojuotų gėlėmis, o tas maniakas ir toliau žudo – aš meldžiuosi savo dievams, kad šie žmonės adekvačiai atsakytų diktatoriui. Esu įsitikinęs, kad mes sulauksime šios šviesios valandos, kai Tribunolas ar teismas imsis Lukašenkos bylos“, – sakė jis, vildamasis, kad Baltarusija ilgainiui taps humanistine, šviesia, europietiška valstybe.
V. Gurfinkelis apmaudavo, kad politikų pasaulis šiandien nebeturi tokių didžių lyderių, kokiais kadaise buvo Prancūzų prezidentas Šarlis de Golis, britų politikas Vinstonas Čerčilis.
„Deja, išėjo demokratiški lyderiai, o atėjo – klerkai ir valdininkai. Kai kūrėsi Jungtinių Tautų Organizacija (JTO), po Antrojo pasaulinio karo buvo daug iškilių politikų. Kur gi tas Čerčilis, pasižymėjęs jėga ir išmintimi, kuris būdamas vos 24-erių turėjo tris aukštus karinius apdovanojimus. Kur tie žodžiai, kuriuos galima ištarti Triumfo arkoje? Bijomasi asmeninės atsakomybės... Europietiški lyderiai apsupo save dokumentacija, kad atsakomybės būtų kuo mažiau, kad ji būtų kolektyvinė. Esu nustebęs dėl to, kad lyderiai išnyko, o tironai taip stipriai reiškiasi. Mane tai sukrečia. Kodėl blogis tapo toks greitas, o gėris toks nelankstus?“, – pakibo ore režisieriaus klausimas.