Bendroje LNOBT ir Romos operos teatro premjeroje „Ana Bolena“ – istorija, garbė, moterys ir jų didybė

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) spalio 4 dieną vyks ilgai laukta ir dar ilgiau atidėliota Gaetano Donizetti operos „Ana Bolena“ premjera. Šia proga surengtoje spaudos konferencijoje pastatymo muzikos vadovas Sesto Quatrini žiūrovus į spektaklį kvietė išvardindamas tris raktinius žodžius: poezija, istorija, garbė. Pastatymo režisierius Andrea de Rosa papildė kolegą ketvirta dedamąja – moterys ir jų didybė.

G. Donizetti opera „Ana Bolena“ – viena garsiausių šio italų kompozitoriaus operų, iki šiol nestatyta Lietuvoje. Jos premjera įvyko 1830 m. Milane, sulaukė didelės sėkmės. Tik po šios premjeros Donizetti mokytojas Johann Simon Mayr į savo mokinį ėmė kreiptis – maestro, o amžininkai ėmė gretinti jo vardą su tokiomis italų operos žvaigždėmis kaip Vincenzo Bellini ar Gioachino Rossini.

Kančia su šypsena

Šią premjerą LNOBT rengia kaip bendrą pastatymą su vienu garsiausiu Europos operos teatru „Opera di Roma“. Statyti spektaklius kartu su žymiais pasaulio teatrais – akivaizdus įvertinimas. Beveik du šimtus metų skaičiuojanti opera „Ana Bolena“, nuo tada, kai išvydo dienos šviesą, iki šių dienų išlieka aktuali prestižinių pasaulio teatrų repertuare.

Pagrindinės operos herojės Anos, Anglijos karalienės, gyvenimą ties mirties slenksčiu vaizduojanti istorinė drama kupina aštrių išgyvenimų.

Tačiau drama, anot LNOBT operos meno vadovo S. Quatrini, nebūtinai visada privalo būti dramatiška. Viską gali pakeisti muzika – bel canto (it. gražus dainavimas).

„Kančia su šypsena. Šviesa muzikoje derinama su personažo tragedija. Atrodytų keista, nes esame pripratę prie kitų apraiškų: turime rusų kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių – to laiko vidinių kančių išraiškos stilistika visai kitokia. Kančioje yra dalelė šviesos – būtent muzika simbolizuoja personažo šviesą, yra svarbus to elementas. Klausytojui tai suteikia nepaprastą pojūtį“, – aiškino jis.

Operoje vaidmenis atliks tokios operos garsenybės, kaip sopranės Francesca Sassu, Joana Gedmintaitė, mecosopranas Justina Gringytė, tenorai Michele Angelini, Deniz Leone, bosai Liudas Mikalauskas, Tadas Girininkas.

Kaip pavyko sutarti dėl atlikėjų, kas buvo svarbiau – išvaizda atitinkanti vaidmenį ar dainavimo kultūra?

Atlikėjai, anot S. Quatrini, pasirinkti itin kruopščiai, kad harmoningai derėtų tarpusavyje, ir tai šiukštu, nėra vien tik žodžių ar sakinių išrėkimas.

Kartais muzika neapibrėžia fakto, kaip ir veidrodis charakterio. Tai, anot S. Quatrini, subtilūs dalykai: „Ši muzika nėra iliustracinė. Už mirties faktą svarbesnė herojaus savijauta.“

Ana miršta su šviesa širdyje, švari prieš Dievą, atsiduoda jo teismui. Ši emocija, kaip pasakojo pastatymo muzikos vadovas, atskleidžiama per muziką ir teatrą. Orkestro gaida – mažorinė.

Sesto Quatrini

„Šviesa muzikoje derinama su personažo tragedija. Atrodytų keista, nes esame pripratę prie kitų apraiškų: turime rusų kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių – to laiko vidinių kančių išraiškos stilistika visai kitokia. Kančioje yra dalelė šviesos – būtent muzika simbolizuoja personažo šviesą, yra svarbus to elementas. Klausytojui tai suteikia nepaprastą pojūtį“

Daugiau dėmesio teatrui, o ne efektams

„Mirtis su šypsena reflektuoja vidinę būseną. Ana jaučiasi teisi, niekam nenusikaltusi. Tą akimirką muzika tampa jos dvasia – tam reikalinga tvirta režisūra, teatras“, – pažymėjo maestro ir pridūrė, kad šiame spektaklyje bus daugiau dėmesio skiriama teatrui, o ne efektams – stengsis įrodyti, kad istorinis žanras nėra nuobodus, tęs šį meninį kelią. Tai – kaip vaistai dvasiai.

Filosofo išsilavinimą turintis pastatymo režisierius A. de Rosa sakė, kad pagrindinė šio spektaklio mintis – didieji personažai. Istorija nėra artima mūsų laikams, bet jos didybė švyti iš toli. „Žaviuosi G. Donizetti, nors jis laikomas paviršutinišku kompozitoriumi. Tačiau iš tiesų, visa jo gelmė atsiskleidžia per personažus“, – pastebėjo jis.

Šio spektaklio aspektas – istorinis. „Ana – istorinė asmenybė, mirties akivaizdoje, tarsi mažame kalėjime. G. Donizetti gilinasi į personažą – vis gilyn, gilyn. Sąlytis su mintimi, kad maloninga mirtis yra dievų malonė – tampa kertiniu šio pastatymo elementu“, – aiškino A. de Rosa.

A. de Rosa yra inscenizavęs vokiečių dramaturgo, filosofo Friedricho Schillerio tragediją „Marija Stiuart“. Vėliau susidūrė su to paties pavadinimo G. Donizetti opera ir galiausiai – su opera „Ana Bolein“. Visko pradžia buvo F. Schillerio kūrinys (net šio spektaklio kostiumai ir scenos iš dalies sutampa su F. Schillerio dramos pastatymo). Režisierius sakė tikintis, kad istorija padeda suprasti, ką patiriame, išgyvename šiandien. Tai aktuali tema.

Filosofijos vieta A. de Rosa gyvenime užima svarbią vietą, kaip ir statant draminius spektaklius. Režisierius visada stengiasi įsigilinti į personažus, nesitenkina vien tuo, kas yra paviršiuje. Kaip pasakojo pats A. de Rosa, šįsyk išvydęs repertuarą jis nusprendė, kad viskas turi atrodyti kuo tikroviškiau. Visgi, anot jo, nereikia vadovautis tragedijos taisyklėmis.

„Nereikia priimti visko, kaip duotybės ar savaime suprantamo dalyko. Todėl netgi šiame spektaklyje žiūrovams bus dėl ko pasijuokti, net pačiuose verksmingiausiuose epizoduose.“