2017-ieji Lietuvoje paskelbti Reformacijos metais. Šia proga „Kultūros naktį“ Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje vyko renginys „500 dūžių: vaizdo ir muzikos kelionė per 500 Reformacijos metų“.
Jo sumanytojai solistė Rita Naujokaitytė, ansamblio „Adoremus“ vadovė Renata Kreimerė ir Lietuvos liuteronų vyskupo Jono Viktoro Kalvano vyresniojo vaikaitis, TV laidos „Kelias“ redaktorius Tomas Pavilanskas-Kalvanas su Lietuvos, Vokietijos ir Baltarusijos atlikėjais ir kūrėjais pakvietė bažnyčios lankytojus ir televizijos žiūrovus į vaizdo ir muzikos kelionę, kuri atskleidė svarbiausius Reformacijos judėjimo Lietuvoje įvykius ir asmenybes.
Reformacijos judėjimas, prasidėjęs 1517 metais Vokietijoje, Vitenberge, katalikų vienuoliui teologui Martinui Lutheriui paskelbus 95 tezes, skatinusias bažnyčią atsinaujinti, ilgainiui nulėmė gausybę religinių, socialinių ir kultūrinių pokyčių Europoje.
Reformacija, kurios idėja buvo kuo geriau ir plačiau skleisti Biblijos tiesas ir Kristaus mokymą, skatino rašto nacionalinėmis kalbomis atsiradimą. „Jis tapo visiems prieinamas – ne tik diduomenei, bet ir paprastiems valstiečiams“, – kalbinamas DELFI, teigė T. Pavilanskas-Kalvanas.
Gana greitai šis religinis sąjūdis pasiekė ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Reformacijos idėjų parsivežė užsienio universitetuose mokęsi bajorų vaikai, po studijų jas ėmę taikyti Lietuvoje. Žinios apie reformaciją plito tarp kilmingųjų, pasiturinčių miestiečių ir dvasininkų.
M. Lutherio tiesomis susižavėjo ir kai kurie galingos bajorų Radvilų giminės atstovai, įžvelgę jose politinį aspektą, galimybę siekti lietuviškų žemių nepriklausomybės nuo Lenkijos.
Pirmiausia čia minėtinas Mikalojus Radvila Juodasis, LDK kancleris ir Vilniaus vaivada. Jis įkūrė nepriklausomą reformuotą Bažnyčią, savo valdose Brastoje išleido pirmąją Lietuvos Bibliją ir daug kitų leidinių, formavo ir grindė nepriklausomą evangelišką doktriną.
Protestantizmas skatino visuomenės modernizaciją, pagyvino kultūrų sąveiką. Lietuvoje formavosi trys protestantiškos bendruomenės: evangelikų liuteronų, kurie sekė M. Liuterio pėdomis, evangelikų reformatų – Jeano Calvino pasekėjų, ir arijonų. Reformatų tikėjimas paplito tarp bajorų, įgijo užuovėją Radvilų giminėje.
Garsiausi XVI amžiaus Reformacijos vardai – Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis ir jų mokinys Martynas Mažvydas.
Persekiojami S. Rapolionis ir A. Kulvietis persikelia dirbti į liuteronišką kaimynę Prūsiją, prisideda prie Karaliaučiaus universiteto kūrimo.
1547 metais išeina pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo „Katekizmas“. Šis leidinys buvo skirtas paprastiems LDK valstiečiams mokytis skaityti ir mokyti juos Šv. Rašto.
„Knyga skleidė krikščionybę, nes XVI amžiuje tai dar buvo nemaža problema – Lietuva dar buvo pagoniška, krikščionybė dar nebuvo pasiekusi valstiečių sluoksnio. Kitaip tariant, per krikščionybę M. Mažvydas siekė krašto modernizavimo, mokslo, rašto“, – teigė T. Pavilanskas-Kalvanas.
Netrukus protestantiškasis sąjūdis susiduria su stipriu pasipriešinimu – Katalikų bažnyčia inicijuoja Kontrreformaciją. Į Lietuvą pakviestas jėzuitų ordinas Vilniuje įkuria kolegiją, kuriai karalius Steponas Batoras suteikia universiteto statusą.
Tuo metu Karaliaučiaus universitete iškyla Jono Bretkūno asmenybė. Jis parašo pamokslų rinkinį „Postilė“, į lietuvių kalbą išverčia M. Liuterio „Bibliją“. Šie veikalai turėjo didžiulės svarbos, kai Mažojoje Lietuvoje prasidėjo lietuvių valstiečių vokietinimas.
Karaliaučiaus universitetas Lietuvos kultūrą praturtino ir dar vienu veikėju, tai – Danielius Kleinas. Jis parašė pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, faktinę medžiagą imdamas iš gyvosios kalbos ir lietuviškų raštų.
Kita Reformacijos sąjūdžio asmenybė – liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis, poemos „Metai“ autorius. Šiuo kūriniu lietuvių tauta žengė pirmą žingsnį į pasaulio literatūrą.
„Tačiau mes pamirštame kitą kunigą, K. Donelaičio amžininką, septynerius metus gyvenusį Žeimelyje. Tai – Gothardas Frydrichas Stenderis. Jis latviams turi tokios pat reikšmės, kaip mūsų kultūrai K. Donelaitis. G. F. Stenderis vokiškai parašė pirmąją latvių kalbos gramatiką“, – pabrėžė T. Pavilanskas-Kalvanas.
Po didžiųjų gaisrų, siaubusių Vilnių XVIII amžiaus pirmoje pusėje, į liuteronų bendruomenę atsikelia garsus Silezijos architektas Johannas Christophas Glaubitzas. Jis dalyvavo atskirų pastatų ir jų ansamblių atstatymo, rekonstrukcijos ir statybos darbuose. Pagal vokiečio projektus Vilniuje pastatytos ir rekonstruotos skirtingų konfesijų bažnyčios – katalikų, stačiatikių, žydų sinagogos.
„Jis labiausia prisidėjo prie to, kad Vilnių dabar vadiname šiaurietiško baroko miestu“, – pabrėžė pašnekovas.
Stiprios liuteronų bendruomenės būrėsi ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Kėdainiuose. Po Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo, carinė Rusija religines mažumas išnaudojo savo tikslams.
XIX amžiuje evangelikų bendruomenių padėtis pagerėja, joms sumažinami kai kurie draudimai, tačiau iškyla nauji politiniai barjerai. Lietuvoje po 1863 metų sukilimo uždraudžiama lietuviška spauda, o Rytprūsiuose prasideda Mažosios Lietuvos germanizacija.
Jausdamos pavojų, buriasi lietuvninkų bendruomenės, draugijos, kurios stengiasi pasipriešinti nulietuvinimui. Liuteronai Vydūnas, Eva Simonaitytė kėlė vienos Lietuvos idėją.
„Tačiau tos dvi Lietuvos, du lietuviškos civilizacijos centrai, per šimtmečius palaikę ir rėmę vienas kitą, liko atskirti ir paskelbus Vasario 16-osios aktą. Todėl tokie istoriškai svarbūs yra 1923-ieji – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metai. Po karinės akcijos lietuviškos žemės susijungia ir Lietuva tampa vieninga valstybe su išėjimu prie Baltijos jūros“, – sakė T. Pavilanskas-Kalvanas.
Tarpukario Lietuvoje liuteronai sudarė 20 proc. gyventojų. Kauno Vytauto Didžiojo universitete įsteigtas Teologijos fakultetas, kuris rengė liuteronų ir reformatų kunigus.
Antrojo pasaulinio karo metais, anot pašnekovo, prasideda Lietuvos liuteronų bažnyčios tragedija. Sovietai organizuoja masinius trėmimus, o kraštą užėmus vokiečiams, tyčia kurstomas nacionalizmas, liuteronams draudžiama bendrauti su lietuviais.
„Tarkime, Kėdainių bendruomenė repatrijuojama į Prūsiją. Adolfas Hitleris buvo kilęs iš katalikiškos Austrijos, turėjo gana skeptišką požiūrį į protestantus“, – tvirtino TV laidos „Kelias“ redaktorius.
Sugrįžusi sovietinių okupantų valdžia liuteronus laikė vokiečiais. Prasidėjo trėmimai. „Per juos evangelikų liuteronų bažnyčia netenka beveik pusės kunigų, sugriaunama 70 proc. maldos namų, veikia vos 27 parapijos“, – liūdną statistiką minėjo T. Pavilanskas-Kalvanas.
Po represijų iš 20 proc. liuteronų bendruomenės belieka tik 1 procentas. Veikla paralyžiuojama, nuolat persekiojamai bažnyčiai iškyla vienintelis uždavinys – kaip nors išgyventi.
Ištverti sunkius laikus bažnyčiai prisidėjo padėjo vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas, po 1941 metų repatriacijos ir 1944-ųjų priverstinės evakuacijos ryžęsis likti Lietuvoje ir tarnauti savo Bažnyčiai. Jis mėgino derėtis tarėsi su sovietų valdžia, kad bažnyčios neuždarytų, o lietuviai liuteronai nebūtų laikomi vokiečiais.
Su bendraminčiais jis paprastu laišku išsiuntė prašymą tapti Pasaulio liuteronų federacijos nariais. Ir, visai to nesitikint, laiškas pasiekė adresatą. 1968 metais Lietuvos liuteronai priimami į federaciją.
Pasak T. Pavilansko-Kalvano, po Stalino mirties liuteronų bažnyčia didelių represijų ir sukrėtimų nepatyrė, nes sovietinių saugumo struktūrų taikinyje atsidūrė aktyviai pogrindyje veikianti katalikų bažnyčia. „Galima sakyti, kad katalikų bažnyčios veikla išgelbėjo liuteronų bažnyčią nuo sunaikinimo. Ji buvo laikoma mažiau politiškai pavojinga“, – tvirtino pašnekovas.
Po Kovo 11-osios prasideda naujas liuteronų bendruomenės etapas. Ji atgauna pastatus, grįžta į bažnyčią tie, kurie jos nelankė, nepraktikavo, tačiau žinojo jų senelius buvus liuteronais.
„Vis dėlto sovietmetis padarė nepataisomą žalą mūsų bendruomenei. Visos pastangos buvo sutelktos tam, kad liuteronų indėlis į Lietuvos istoriją, kultūrą būtų ištrintas, užtušuotas“, – sakė T. Pavilanskas-Kalvanas.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 64 evangelikų liuteronų bažnyčios, liuteronai sudaro 1 procentą Lietuvos gyventojų, reformatai – 0,2-0,3 procentus.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomi Reformacijos 500-ąjį jubiliejų įprasminantys įvykiai ir asmenybės.
