Berlyne duris atvers V. Žuko kūrybos paroda

Šių metų balandžio 8 d. 18 val. Lietuvos Respublikos ambasadoje Berlyne bus atidaryta žinomo Lietuvos dailininko V. Žuko paroda „Japoniška taika“.

Vaidotas Žukas gimė 1956 m. Kaune, baigė Vilniaus dailės akademiją, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Jau beveik 40 metų menininkas kuria tapybą, koliažus, žiestą ir reljefinę keramiką, juvelyriką, skulptūras, projektuoja interjerus. Dailininkas yra surengęs per 40 asmeninių parodų įvairiose šalyse, daug jo darbų yra privačiose kolekcijose Vakarų Europoje, JAV, Australijoje, dar keli šimtai – Lietuvos rinkiniuose. Žuko kūrinių yra įsigiję Vilniaus, Kauno muziejai, Amerikos Zimmerli meno galerija ir kiti. 1996 m. Vokietijos Lauterbacho miesto bendruomenės užsakymu Žukas nutapė freskų ciklą Šv. Bonifaco koplyčioje. 2013 m. Triere (Vokietija) kūrė tapybos darbus šio miesto ir apylinkių motyvais.

Atkovojus Lietuvoje žodžio laisvę 1990 m., Žukas dirbo kaip radijo, TV ir spaudos žurnalistas. Vadovavo kelioms žiniasklaidos bendrovėms. Dėstė meno istoriją Vilniaus pedagoginiame universitete, parengė ir išleido keletą knygų. „V. Žukui duotas toks stiprus profesionalo instinktas, kad aplinkybės bejėgės ką nors pakeisti“ (menotyrininkė Nijolė Adomonytė, “7 meno dienos”).

Iš spaudai parengtos dr. Vido Poškaus dvikalbės knygos „Mano mielas laukinis Vaidotas Žukas“: „Jis yra lyg daugiaplanis teatrinis personažas. Iš tikrųjų jis daro, kuria, žaidžia, projektuoja patį savo gyvenimą, kuris, susipindamas su kitomis biografijomis, kitų asmenų istorijomis, veikia ir formuoja šalia vykstančius gyvenimus, kurie savo ruožtu patys veikia šio žmogaus gyvenimą kaip tam tikrą meno formą. Žinant V. Žuko visuomeniškuosius pradus, politinis sluoksnis jo kūryboje buvo ir yra ryškus.

Jis yra ir jaunuolių figūrų uždarymas ankštose erdvėse be jokios sprendimų laisvės – totalitarizmo, diktatūros fone tai yra daugiau nei iškalbinga. Politiška galima laikyti ir religinę V. Žuko tapybą – sakralinės temos taip pat yra ne kas kita, kaip politinė pozicija. Tokia ji buvo sovietinio ateizmo epochoje, tokia buvo ir pirmaisiais visuotinio religinio entuziazmo ir atsivertimų metais Lietuvoje. Tokia ji yra ir dabar, kai religiškai išsakytas apsisprendimas yra daugiau, nei vien pasaulėžiūros deklaracija. Ir vis dėlto, nors ir ką jis darytų, visa tai vyksta remiantis intuicija ir tapybine logika. Čia svarbiausias yra teisingas spalvų derinimas. Jis naudoja achromatines juodą ar baltą ir dažnai tarpinį – pilką variantą, lyg cementą, tarytum rišamąją kitų spalvų medžiagą, vieną šalia kitos siejant kontrastingas ir įvairiausiais atspalviais kibirkščiuojančias spalvas (mėlyną, geltoną, raudoną), suteikiant taurų rusvą arba rausvą, arba raudonai rudą, atkeliavusį iš senosios tapybos, viską panardinant Danajos aukso lietuje“.

V. Žuko tapybos paroda „Japoniška taika“ eksponuojama balandžio 9 d. – balandžio26 d.
LR ambasadoje Berlyne, Charitestr. 9, 10117 Berlin.

„Japoniška taika“, 2006 m.

Autorius apie kūrinį: „Kompozicijos centre ant geišos kaklo – ilgas perlų vėrinys – erotinių žaidimų atributas. Siužetas primena Japonijos militarizmą – Kinijos okupaciją ir pačios Japonijos kapituliaciją. Staigūs potėpiai ir pjaustyta mėsa – Hirosima, samurajų ir kamikadzių išdidumas ir auka. Ir vis dėlto – baltas balandis, balta japonų keramika“.

„Pelkynų gėlė“, 2007 m.

Autoriaus apie kūrinį: „Moters veidas, žvelgiantis pro Rytų tapybai būdingu plačiu tušo teptuku apibrėžtas grotas. Retro nuotaikai atstovauja du laukinių gėlių žiedai, kurių žiedlapių forma atkartoja dažytas moters blakstienas. Tamsiai rudas tonas sukuria vakaro nuotaiką. Šviesi išspausto kremo forma dešinėje kiek primena priešistorinius augalus arba stalagmitus (biblinė sakmė apie išgelbėtą teisųjį Lotą, kurio žmona pavirto druskos stulpu, nes atsigrįžo ir pažvelgė į degančią Sodomą) – atsigręžiančios paveikslo moters veide įžūlumas, bet ir nerimas, išgąstis“.