Politiką šiuo atveju reikėtų suprasti kuo plačiausia prasme. Festivalyje besivaržantys kūriniai svarsto ne tik ir ne tiek tokias aktualijas kaip terorizmas, ekologija arba vis dar nerimą keliantį pabėgėlių krizė. Šalia jų iškeliamas visas spektras socialinių klausimų: žmogaus ir gyvūnų teisės, lytiškumas, pilietiškumas. Kas antras filmas – it manifestas.
Toks yra „Felisitė“ („Felicité“), pasakojantis apie Kinšasoje gyvenančią baro dainininkę. Jauna, graži ir pasitikinti savimi, ji yra archetipinė stipri nepriklausoma moteris. Viskas pasikeičia, kai Felisitės paauglys sūnus pakliūva į avariją, o jai tenka greitai rinkti pinigus brangiai operacijai. Peržengdama per savo išdidumą, jį prašo aplinkinių paramos, tačiau vienintelis pagalbos ranką ištiesiantis žmogus – vietinis donžuanas, nuolatinis baro klientas Tabu.
Filmas pelnytai giriamas už operatoriaus darbą (gyva judanti kamera ir stambūs planai kuria dokumentinio kino efektą ir panardina žiūrovą tiesiai į įvykių sūkurį) ir garso takelį (čia yra ne tik Kongo gatvės muzikos, bet ir puikių modernios klasikos kūrinių).
Tačiau svarbiausias jo aspektas – socialiai angažuotas žvilgsnis. Felisitės, jos sūnaus ir Tabu santykių istorija rutuliojasi Kinašos skurdo ir socialinės nelygybės fone, ir galiausiai būtent šie filmo aspektai iškeliami į pirmą planą: simptomiškai filmo kulminacijos simboliu tampa suremontuotas šaldytuvas.
Siekdamas pabrėžti miesto erdvės priešiškumą, režisierius Alainas Gomisas naudojasi siurrealistiniais intarpais, kuriuose Felisitė vilkėdama balta suknele vaikšto po mišką. Jie prideda filmui estetinio žavesio, tačiau tik prailgina ir taip netrumpą juostą ir yra pernelyg savitiksliai, kad pakeltų problemą iki metafizinio lygmens.
Nepamatuotos ambicijos taip ir lieka bereikalinga puošmena. Deja, šiuo požiūriu „Felisitė“ primena pernai metų Kanų festivalyje žiuri prizu apdovanotą filmą „Amerikietiška meilutė“ („American Honey“): gali pripūsti miglos į akis.
Retas atvejis, kai politika išties eina ranka rankon su kinu – Sebastiano Lelio „Fantastinė moteris“ („Una mujer fantástica“). Filmo herojė – trans-moteris Marina – laimingai gyvena su už save vyresniu Orlandu, palikusiu dėl Marinos šeimą. Vieno romantiško vakaro pabaigoje Orlandą pradeda kamuoti stiprus galvos skausmas ir jis miršta nuo aneurizmos pakeliui į ligoninę. Per kelias artimiausias dienas Marinai teks ne tik susitaikyti su artimo žmogaus netektimi, bet ir akis į akį susidurti su gedinčiais Orlando šeimos nariais, nesugebančiais priimti tiesos apie jo asmeninį gyvenimą.
Filmo kontroversiška tematika laisvai galėjo būti pristatyta ypač sentimentaliai. Tačiau vietoje politinės agitacijos režisierius iš Čilės sąmoningai kuria ne tik tikrą, bet ir tikrovišką dramą, kurioje tolerancijos klausimas iškeliamas subtiliai ir kasdieniškai, o kiekvienas techninis sprendimas yra apgalvotas ir motyvuotas.
Politika čia įpinama į visiems suprantamų aistrų audinį tik išryškinant bendražmogiškas problemas ir todėl virsta humanizmu, kuris atsispindi visų puikiai savo darbą atlikusių aktorių veiduose. Humanizmu, kuris yra nuoširdus ir todėl šiek tiek fantastinis.
Visgi kol kas stipriausiai suskambėjo Sally Potter „Vakarėlis“ („The Party“). Jo veiksmo vieta – keli kambariai, trukmė – truputį daugiau nei valanda, o veikėjai – keli artimiausi Dženet draugai, kuriuos ši pasikvietė į namus atšvęsti jos paskyrimo sveikatos apsaugos ministre. Tačiau suplanuota šventė virsta tikru chaosu, kai Dženet vyras nusprendžia padaryti du svarbius pareiškimus.
S. Potter savo naujausiame darbe pasirinko minimalistinį ir todėl, ko gero, sunkiausią kelią, iš esmės sukurdama kamerinį teatro pastatymą. Tačiau šiuo atveju tai nieko neatima iš kūrinio. Veikiau atvirkščiai – apnuogina bet kokiam geram filmui būtinus aspektus, kurie dažnai išbarstomi besivaikant formalių įmantrybių.
Tiksliai savo užduotis žinantys ir atliekantys aktoriai (tikra svajonių komanda), griežtai parinkti vizualūs sprendimai (kiekvienam veikėjui, kiekvienai emocijai – savo kino kalba), įtemptas siužetas (išduosi detalę – sugadinsi peržiūrą). Bet svarbiausia – stipri dramaturgija, kurios taip trūksta daugeliui pagrindinio Berlinalės konkurso filmų.
Jei kinas būtų kava, „Vakarėlis“ tikrai panašėtų į espresso puodelį. Mažas, koncentruoto turinio ir sprogstančios energijos, jis gal ir nestebina neįprastais skonių deriniais, bet tikrai ilgam išlieka su tavimi. Kai pagalvoji, ko dar galima norėti.