Bilas Brysonas labai išsamiai ir nuosekliai pasakoja apie kiekvieną žmogaus kūno dalį, tyrinėdamas organizmą kaip nepažįstamą žemyną. Jis pateikia ne tik gausybę mokslinių faktų apie mūsų organus ir jų veiklą, apie bakterijas ir mikrobus, apie tai, kaip funkcionuoja smegenys ir uoslė, kaip organizmas veikia ir netgi geba gyti pats (kartais). „Kūnas“ – tai nuostabus vadovas mums po mus pačius, priverčiantis stebėtis, žavėtis ir labai dažnai – juoktis iš bandymų pažinti ir suvokti save, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką apie regą.
Neverta nė sakyti, kad akis yra tikras stebuklas. Rega užsiima apie trečdalis visos smegenų žievės. Karalienės Viktorijos laikų žmonės taip žavėjosi subtiliu akies sudėtingumu, kad dažnai minėdavo ją kaip protingos kūrybos įrodymą. Keistas pasirinkimas, mat akis iš tikrųjų yra atbula – tiesiogine prasme, nes sukonstruota užpakaliu į priekį. Lazdelės ir kolbelės, atpažįstančios šviesą, yra akies obuolio gale, o kraujagyslės, kurios aprūpina akį deguonimi, yra jo priešakyje. Akyje daug kraujagyslių, nervų skaidulų ir kitų atsitiktinių dendritų, ir ji turi matyti per juos visus.
Paprastai smegenys išredaguoja trukdžius, bet joms ne visada pavyksta. Tikriausiai esate spoksoję į giedrą mėlyną dangų saulėtą dieną ir matę atsirandant ir vėl išnykstant mažulytes baltas žiežirbas, tarsi plykstelinčias krintančias žvaigždes. Gana nuostabu, bet iš tikrųjų matote savo pačių baltuosius kraujo kūnelius, judančius kapiliaru priešais tinklainę. Kadangi baltieji kraujo kūneliai yra dideli (palyginti su raudonaisiais), kartais jie trumpam įstringa siauručiuose kapiliaruose, ir štai tada juos pamatote. Oficialus šių trikdžių pavadinimas – Scheererio mėlynojo lauko entopinis reiškinys (pagal XX a. pradžios vokiečių oftalmologo Richardo Scheererio pavardę), nors tos žvaigždutės akyse dažniau poetiškai pavadinamos žydrojo dangaus fėjomis. Jos taip gerai matomos šviesaus žydro dangaus fone paprasčiausiai todėl, kad akis skirtingai absorbuoja skirtingo ilgio šviesos bangas. Akyse plaukiojančios „muselės“ irgi panašus reiškinys. Tai mažulyčiai skaidulų gniužulėliai želė pavidalo stiklakūnyje, metantys šešėlį ant tinklainės. Muselės dažniau atsiranda senstant ir paprastai žalos nesukelia, nors kartais gali rodyti, kad plyšo tinklainė. Jei norėsite kam nors padaryti įspūdį, pasakykite jų lotynišką pavadinimą muscae volitantes, arba „skraidančios muselės“.
Jei paimtumėte į ranką žmogaus akies obuolį, turbūt nustebtumėte, koks jis didelis, mat akiduobėje matome tik jo šeštadalį. Delne akies obuolys atrodytų tarsi želė maišelis, o tai visai nekeista, mat jis iš tikrųjų pripildytas į želė panašios medžiagos – tai minėtasis stiklakūnis. (Skaidri, bespalvė drebučių konsistencijos terpė, akivaizdu, kad ne stiklas.)
Kaip ir galima tikėtis iš sudėtingo instrumento, akis turi daug dalių, ir kai kurių pavadinimus mes puikiai žinome (rainelė, ragena, tinklainė), o kiti girdėti rečiau (geltonosios dėmės duobutė, gyslainė, odena), bet iš esmės akis yra fotoaparatas. Jos priekinės dalys – lęšiukas ir ragena – pagauna slenkančius vaizdus ir projektuoja juos į galinę akies sienelę – tinklainę, – kur fotoreceptoriai paverčia juos elektriniais signalais, o šie regos nervu perduodami smegenims.
Vienai šios sistemos daliai vertėtų stabtelėjus padėkoti – ragenai. Šis kuklus išgaubtas dangalas ne tik saugo akį nuo išorės agresorių, bet ir atlieka du trečdalius akies darbo fokusuojant vaizdą. Lęšiukas, žmonių nuomone, susirenkantis visus nuopelnus, iš tikrųjų atsakingas tik už vieną trečdalį fokusavimo. Ragena vargu ar begali būti mažiau įspūdinga. Jei atskirtumėte ją nuo akies obuolio ir pasidėtumėte ant piršto galiuko (ten ji tiktų kaip nulieta), nieko ypatingo nepamatytumėte. Tačiau apžiūrėjus įdėmiau paaiškėtų – kaip, beje, beveik su kiekviena organizmo dalimi, – kad tai yra tikras sudėtingumo stebuklas. Ji turi penkis sluoksnius – epitelį, priekinę elastinę membraną (Bowmano membraną), ragenos stromą, užpakalinę elastinę membraną (Descemeto membraną) ir endotelį, – kurie visi kartu yra truputį daugiau nei pusės milimetro storio. Permatoma ragena labai kukliai aprūpinama krauju – tiesą sakant, beveik visai jo negauna.
Daugiausia fotoreceptorių, kurie atlieka patį matymo darbą, yra geltonosios dėmės duobutėje (lot. fovea reiškia „duobutę“, ir iš tiesų tai yra nedidelė įduba). Įdomu, kad dauguma mūsų nė girdėt negirdėjo apie tokį svarbų dalyką.
Kad visa sistema veiktų sklandžiai (pačia akivaizdžiausia prasme), nuolat gaminame ašaras. Jos ne tik leidžia vokams lengvai mirksėti, bet ir išlygina mažyčius akies obuolio paviršiaus netobulumus, todėl regime aiškiau. Jose yra ir antimikrobinių cheminių medžiagų, kurios sėkmingai neprileidžia daugelio patogenų. Ašaros būna trijų rūšių: bazinės, refleksinės ir emocinės. Bazinės ašaros yra funkcinės – jos drėkina. Refleksinės ašaros ištrykšta tuomet, kai akį suerzina dūmai, supjaustytas svogūnas ar panašūs dalykai. Kodėl rieda emocinės ašaros ir taip aišku, bet jos taip pat unikalios. Kiek žinoma, mes esame vieninteliai padarai, kurie verkia sukilus jausmams. Kodėl taip darome, yra dar viena iš daugelio gyvybės paslapčių. Prapliupę ašaromis jokios fiziologinės naudos nepatiriame. Taip pat šiek tiek keista, kad šį aktą, rodantį didelį liūdesį, sužadina ir nepaprastas džiaugsmas, tyli ekstazė, didžiulis pasididžiavimas, ar beveik bet kokia kita stipri emocinė būsena.
Ašaras gamina neįtikėtinas kiekis įvairiausių mažyčių liaukų aplink akis – tai yra Krauses, Wolfringo, Mollo ir Zeiso liaukos, taip pat beveik penkiasdešimt vokuose esančių Meibomo liaukų. Per dieną pagaminate maždaug nuo 140 iki 280 gramų ašarų. Jos nuteka per ašarų akutes (puncta lakrimalis) į mažą minkštą spenelį (papilla lacrimalis), esantį kiekvienos akies kamputyje prie nosies. Kai pravirkstate emocinėmis ašaromis, ašaros nebespėja nutekėti per ašarų akutes, todėl ir nurieda skruostais.
Rainelė suteikia akims spalvą. Pačią ją sudaro pora raumenų, valdančių vyzdžio angelę tarsi fotoaparato apertūrą ir pagal poreikį įleidžiančių į jį šviesą arba ją užveriančių. Iš pirmo žvilgsnio rainelė atrodo kaip gražus žiedas, supantis vyzdį, bet įdėmiau patyrinėję pamatysite, jog iš tiesų tai, anot Danielio McNeillo, „dėmių, pleištų ir stipinų chaosas“, ir šis raštas kiekvieno vis kitoks, todėl saugumo kontrolės punktuose asmens tapatybei nustatyti vis plačiau naudojama rainelės atpažinimo įranga.
Akies baltymas oficialiai vadinamas odena (arba sklera, graikiškai „kietas“). Mūsų, kaip primatų, odena unikali. Ji padeda mums gana atidžiai stebėti kitų žvilgsnius, bendrauti be žodžių. Užtenka šiek tiek nusukti akis ir kaipmat priversime pašnekovą pažvelgti, tarkim, į žmogų prie kaimyninio staliuko restorane.
Mūsų akys turi dviejų rūšių fotoreceptorių – tai lazdelės (stiebeliai), padedantys matyti prietemoje, bet be spalvų, ir kolbelės (kūgeliai), kurios
veikia šviesoje ir nuspalvina pasaulį trimis spalvomis: mėlyna, žalia ir raudona. Spalvų „nematantys“ asmenys paprastai neturi vienokio tipo kolbelių, todėl mato ne visas, o tik kai kurias spalvas. Visiškai kolbelių neturintys žmonės neskiria ir spalvų, o būsena vadinama achromatopsija. Jų didžiausia bėda – ne blyškus pasaulis, jiems labai sunku matyti ryškioje šviesoje, o dienos šviesa ir visai akina. Mat kadaise mes buvome naktinėtojai, todėl mūsų protėviai neteko spalvinės regos aštrumo – tai yra paaukojo kolbeles dėl lazdelių, – kad geriau matytų tamsoje. Daug vėliau primatai vėl išsiugdė gebėjimą matyti raudonus ir oranžinius atspalvius, kad geriau atskirtų prinokusius vaisius, bet vis tiek turime tik tris spalvų receptorių rūšis, nors paukščiai, žuvys ir ropliai turi keturias. Tai žemina, bet kone visi padarai ne žinduoliai gyvena pažiūrėti turtingesniame pasaulyje negu mes.
Kita vertus, mes puikiai pasinaudojame tuo, ką turime. Pagal įvairius skaičiavimus, žmogaus akis geba atskirti nuo maždaug 2 milijonų iki 7,5 milijono atspalvių. Net mažiausias skaičius yra milžiniškas.
Regos laukas stebėtinai siauras. Ištieskite ranką ir pažiūrėkite į nykščio nagą: štai tokį plotelį jūsų akys mato geriausiai bet kuriuo metu. Tačiau jos nuolatos laksto – ir kiekvieną sekundę padaro po keturias momentines aplinkos nuotraukas, – todėl susidaro įspūdis, kad matote daug platesnį vaizdą. Staigūs akių judesiai vadinami sakadomis (pagal prancūzų kalbos žodį, reiškiantį „trūktelėti“), ir kasdien nejučiomis jų padarote apie ketvirtį milijono. (Beje, mes nepastebime ir kai šiuos judesius atlieka kitų žmonių akys.)
Be to, nervų pluoštai išeina iš akies per vienintelį kanalą akies obuolio galinėje sienelėje ir suformuoja akląją dėmę, nukrypusią apie 15 laipsnių nuo mūsų matymo lauko centro. Regos nervas gana drūtas – maždaug pieštuko storio – taigi prarandamas gana didelis matymo plotas. Norint aptikti savo akląją dėmę, gana paprastos gudrybės. Pirmiausia užmerkite kairiąją akį, o dešiniąja žiūrėkite tiesiai į priekį. Dabar iškelkite vieną dešiniosios rankos pirštą ir laikykite jį kuo toliau nuo veido. Lėtai judinkite pirštą nuo vienos savo regos lauko pusės į kitą, bet ir toliau atkakliai žiūrėkite tik į priekį. Kažkurią akimirką pirštas stebuklingai pradings. Sveikinu. Jūs radote savo akląją dėmę.
Paprastai aklosios dėmės nepastebime, nes smegenys nuolat užpildo vakuumą. Procesas vadinamas suvokimo interpoliavimu. Verta paminėti, kad akloji dėmė yra kur kas daugiau nei dėmė; tai žymi jūsų centrinio regos lauko dalis. Todėl nuostabu tai, kad ženkli dalis visko, ką „matote“, iš tikrųjų yra įsivaizduojama. Viktorijos laikų gamtininkai kartais minėdavo tai kaip Dievo geradarytės įrodymą, akivaizdžiai nė nestabtelėdami pamąstyti, kodėl Jis apskritai dovanojo mums klystančias akis.
