Tarsi priimdama nerašytą susitarimą, B. Jonuškaitė atsako perskaitydama savo romano „Maestro“ pagrindinio herojaus, seno žmogaus pokalbį su savo vaikaite Rasa:
– Labai nedaug man liko, reikėtų čia viską peržiūrėti ir kai ką tau paaiškinti. O gal man, kaip tam senam turkui, palikti tau du laiškus?
– Su kokiais pageidavimais tie laiškai?
– Mano ar turko?
– Žinoma, kad turko.
– Pirmame laiške turkas prašė palaidoti jį su kojinėmis. Tačiau pagal turkų papročius galima laidoti tik visiškai nuogą žmogų, taigi artimieji nesurado šventiko, kuris būtų sutikęs išpildyti velionio valią. Tada jie perskaitė antrą laišką, o ten buvo maždaug taip parašyta: Matote, brangieji, aš net kojinių anapus negaliu pasiimti... Todėl džiaukitės, kol esate gyvi, naudokitės visomis įmanomomis gėrybėmis, mūvėkite gražiausias kojines, skaniai valgykite ir netaupykite turtų, nes nieko nenusinešite į kapus...
Stiprinant ryšius
– Neseniai Jums buvo įteikta 2020 metų Baltijos Asamblėjos literatūros premija už romanus „Maranta“ ir „Maestro“, pokalbių knygą „Laikas ir likimai“. Šis apdovanojimas turi kryptį, tarsi kelrodė žvaigždė, parodanti, kiek toli žodis gali skristi. Kadangi žinote paslaptį, pasidalinkite, kaip literatūra gali stiprinti ryšius tarp valstybių, tautų? Kaip rašytojai, ką reiškia toks svarus apdovanojimas?
– Prisipažinsiu, smagu pakliūti į tokį išskirtinį kolegų būrį – būti šalia Sigito Parulskio, Donaldo Kajoko, Vlado Braziūno, jau iškeliavusių į amžinybę – Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Justino Marcinkevičiaus ir kitų, kurie jau yra tapę šios premijos laureatais, o taip pat tarp brolių ir sesių iš Latvijos ir Estijos, kalbu apie tokius garsius rašytojus, kaip Knuts Skujenek, Inga Abelė, Jānis Rokpelnis, Nora Iksten (Latvija), Jaan Kaplinski, Jaan Kross, Hasso Krull (Estija). Visų neišvardinsiu.
Tik priminsiu, kad premija teikiama nuo 1994 metų, per tą laiką iš 28 apdovanotųjų tik šešios moterys: keturios latvės, J. Vaičiūnaitė (1996 metais apdovanota už poezijos rinkinį „Žemės prisilietus“) ir aš.
O kaip literatūra stiprina ryšius tarp valstybių? Atsiimdama premiją linkėjau, kad kiekvienais metais ne tik vienos iš Baltijos šalių rašytoja ar rašytojas būtų apdovanotas, bet ir visų trijų šalių skaitytojai, o tai reiškia, kad laureatų knygos būtų verčiamos į kitas dvi kalbas. Esu tikra, kad vienas geriausių būdų pažinti kitą šalį – skaityti jos grožinę literatūrą. Juk mums ne statistika, ne lankytinų vietų sąrašas pats svarbiausias, o toje šalyje gyvenantis žmogus, jo mentalitetas, jo kultūrinės, socialinės šaknys, jo vertybės, tikėjimas ir pasaulio suvokimas.
Deja, mūsų kaimynų literatūrą pažįstame turbūt menkiau nei vokiečių ar anglų. Kas apmaudžiausia, kad net Baltijos asamblėjos premijos laureatų neišverstų knygų sąrašas kiekvienoje šalyje gėdingai ilgas. Ilgai Estijos, Latvijos ir Lietuvos rašytojų sąjungos beldėsi į kultūros ministerijų duris, kol galų gale pasiekė tikslą: pernai visų trijų valstybių kultūros ministrai pasirašė memorandumą, kuriuo įsipareigojo siekti, kad būtų išleistos lig šiol neišverstos ir neišspausdintos laureatų knygos, kad atsirastų šiam reikalui finansavimas. Pernai Latvijoje jau pasirodė Marcelijaus Martinaičio ir Ene Mihkelson (Estija) poezijos rinkiniai – taip buvo pradėta nauja graži Baltijos asamblėjos laureatų knygų serija, kurios dizainą sugalvojo latvis Aleksejs Muraško.
Mūsų ministerija irgi surado lėšų ir jau spaudai rengiame Ene Mihkelson poezijos rinkinį Bokštas ir Gundega Repše romaną Bogene. Tiesą sakant nežinau, ar džiaugtis ar liūdėti, kad Estijoje į šią išskirtinę seriją mano Maranta jau nepaklius, nes estai išsivertė ją anksčiau ir už kelių savaičių leidykla Eesti Raamat romaną išleis. Esu kviečiama dar šiais metais važiuoti į Taliną jo pristatyti. Žinoma, jeigu dėl pandeminės situacijos nebus uždarytos sienos.
Labai džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais mes, visų trijų šalių rašytojai, vykdėme ir vykdome daug bendrų projektų, kad labai suintensyvėjo mūsų literatūrų sklaida, kad iš tikrųjų labai susibičiuliavome. Mūsų poetai ir prozininkai dalyvauja Estijoje ir Latvijoje organizuojamuose festivaliuose, o šių šalių kūrėjai kiekvienais metais atvyksta į Poezijos pavasarį, į Poetinį Druskininkų rudenį.
O naujausias šios gražios bičiulystės ir intensyvaus bendradarbiavimo rezultatas – šiais metais Lietuvoje išleistas naujas trijų Baltijos šalių literatūros žurnalas anglų kalba „No More Amber – The Baltic Literary Review“, kurio leidybą koordinuoja Lietuvos Estijos ir Latvijos rašytojų sąjungos. Tai pirmas žurnalo numeris, bet labai tikimės, kad sugebėsime rasti finansavimą ir kasmet išleisime po vieną numerį – tai bus mūsų trijų šalių „vizitinė kortelė“ anglakalbiams skaitytojams.
Laisva, vėju ir žemuogėm kvepianti vaikystė
– Esate kilusi iš Seinų krašto (Lenkija), baigėte Punsko licėjų, lietuvių – lenkų kalbomis. Gyvenote pačioje Lietuvos ir Lenkijos pasienio zonoje, kur kertasi tautybių istorijos ir likimai. Augote tarp dviejų kultūrų, gerai pažinote ir lenkų literatūrą. Nemažai pasisėmėte iš tos aplinkos?
– Ta aplinka suformavo mano stuburą. Laisva, vėju ir žemuogėm kvepianti vaikystė ant ežero kranto, daug vienatvės (šalia nebuvo mano amžiaus vaikų), besąlygiškai ne tik savo dukras, bet apskritai visus žmones mylinti, nepaprastos vidinės kultūros motina ir nuolat dainuojantis arba įvairiausias išgalvotas istorijas prie siuvamosios mašinos porinantis tėvas. Jis buvo puikus siuvėjas, bet prastas ūkininkas. Namuose, kai nedūzgia tėvo Zinger, trata Vilniaus arba Varšuvos radijas, vakarais, kai ateina kaimynai – Laisvoji Europa ar Amerikos balsas iš Vašingtono, vėliau – Lietuvos ir Lenkijos televizija. Yra ir lietuviškų, ir lenkiškų knygų, jų nemažai pargabena trys vyresnės seserys, o egzodo literatūra aprūpina giminaičiai iš už Atlanto.
Nesirenki, kur gimsi, nesirenki ir aplinkos, kurioje prabėga tavo pirmieji gyvenimo metai. Ją parenka kiti, tu tik priimi natūraliai, kaip savą jaukią gūžtą, nes kitokios dar paprasčiausiai nepažįsti. Nedidelis tas pasaulis, bet nenuobodus: aplink dūzgiančios dvi kalbos, kurias išmoksti be didelių pastangų, skirtingi vaizdai TV ekranuose, lietuviai ir lenkai kaimynai ir giminės su skirtingais pasakojimais, dainomis, skirtingais vestuvių ir šermenų ritualais. Vaikas sugeria viską kaip kempinė, jis dar nemoka atskirti, kuris vanduo švarus, o kurio derėtų vengti, nes gali būti su drumzlėmis, o gal ir kenksmingas. Juk anuomet niekas nesistengė apsaugoti mūsų nuo kokių nors žiaurių įvykių, vaizdų ar netekčių – stebėjom gyvenimą tokį, koks jis buvo. Prisižiūrėję, prisiklausę ar net sudalyvavę, privalėjom savarankiškai viską „suvirškinti“. Tarkim aš, pakeliui į mokyklą sename išsikerojusiame gluosnyje buvau įsirengusi savotišką teatro sceną: kartais ant vienos šakos sėdėjo mokytojas, kurio labai bijojau, ant kitos – aš pati, o ant trečios nusileisdavo net pats Aukščiausiasis ir kaip mat sutvarkydavo visas mano problemas. Ši mano „aktorystė“ tęsėsi turbūt iki kokios penktos klasės, daug visokių vienaveiksmių „pjesių“ buvo suvaidinta, tačiau kaip ji baigėsi – tai jau atskira istorija. Galbūt kada nors ji pavirs novele ar romanu.
Esu labai dėkinga Punsko licėjaus mokytojams (ypač polonistei ir lituanistei), atvėrusiems man daug platesnius horizontus nei reikalavo tuometinė mokymo programa. Šiandien galiu pasakyti, kad licėjuje praleisti ketveri metai buvo vieni gražiausių gyvenime. Jį baigusi išvykau studijuoti į Vilnių ir patyriau šoką: lyg būčiau iš linksmos, spalvingos lenkų komedijos patekus į nespalvotą Hičkoko filmą apie baimę.
Vėliau tos įvairios vaikystės ir paauglystės patirtys lėmė ne vieną mano pasirinkimą. Kartais – ne patį sėkmingiausią. Šiandien žinau, kad tokie sudėtingi išgyvenimai gali tapti įdomia medžiaga romanui ar apsakymui. Prisiminkime Taros Westover „Apšviestąją“: išsikapstyti iš tokios žiaurios aplinkos, sugebėti baigti mokslus ir parašyti puikią knygą – štai kur moters stiprybė!
Kad ir kaip būtų, esu dėkinga likimui už gyvenimą, kokį turėjau ir turiu, džiaugiuosi, kad teko gimti Seinų krašte, kad augau tarp dviejų kultūrų, nejausdama baimės, galėdama, kaip ir aplinkiniai, skaityti ką noriu, kalbėti ką noriu, dainuoti ką noriu, eiti į bažnyčią, nežinoti, ką reiškia būti pioniere ir komjaunuole. Man neteko patirti to kraupaus melo, kuriame užaugo mano kartos žmonės Lietuvoje. Tiesa, dažnai susidurdavome su vietos lenkų neapykanta lietuviams, bet čia jau atskira tema. Mano tėvai, kaip ir kiti suaugusieji, nesakau, kad nedarė nuodėmių, bet vis dėlto bandė gyventi pagal Dekalogą.
Jauną žmogų formuoja ne vien knygos
– Išvertėte nemažai knygų iš lenkų kalbos, vienas vertimų – apie rašytoją, poetą Czeslawą Miloszą. 2006-aisiais gavote Witoldo Hulewicziaus premiją (Varšuvoje) už lietuvių ir lenkų literatūrų suartinimą. Niekada nesvarstėte, ar dėl to, jog turėjote galimybę susipažinti su lenkų literatūra pakito Jūsų kūryba?
– Nemanau, kad ji pakito. Nuo pat pradžių ji radosi iš tų dviejų kultūrų sandūros. Rašymas man – toks pat natūralus dalykas kaip kvėpavimas. Anksti pradėjau kalbėtis su savimi – dienoraštį rašyti sugalvojau gal penktoje klasėje, o atsakymų į mane apnikusius klausimus ieškojau mokyklos bibliotekoje. Perskaičiau visa, kas buvo ir lietuvių, ir lenkų kalba.
Be abejonės, vakarų literatūra Lenkijoje buvo daug prieinamesnė ir mažiau arba visai necenzūruojama, todėl per užsienio literatūros paskaitas Vilniaus universitete nelabai ką turėjau veikti – visa tai jau buvo mums išdėstyta licėjuje arba per polonistų būrelio užsiėmimus. Tačiau buvo Mažvydo bibliotekoje lituanistikos skaitykla, o joje – ir visa kultūrinė lenkų spauda, ir nemažai knygų... Vis dėlto jauną žmogų ne vien knygos formuoja. Taip, ugdymo įstaigos palieka labai svarų pėdsaką, bet svarbus ir bendravimas su aplinkiniais.
Mano vaikystė ir paauglystė, nors ir su savais sopuliais (o kas jų neturėjo?), nebuvo prisigėrusi ore tvyrančios baimės, ar iš suaugusiųjų sklindančios įtampos, ne, jie labai aiškiai kalbėjo apie sovietų, o taip pat ir komunistinės Lenkijos valdžios melą ir vykdomas represijas. Važiuodama į Vilnių žinojau, kad ten sunku bus rasti savo „genties“ žmonių. Kai tau vos dvidešimt ir žinai, jog nuolatos tave seka bent trys „angelai“, nėra labai jauku, tuo labiau, kad visko, ką lig tol turėjai (namai, draugai, Kalėdos, Velykos ir t.t.) staiga netenki, nes namo išleidžia tik žiemos ir vasaros atostogų. Vilniuje supratau, ką reiškia ilgėtis artimųjų. Tokios patirtys arba dar labiau užgrūdina, arba gali ir sužlugdyti.
Visi žino Hiperbolės dainą „Išgalvotas gyvenimas“. (Tačiau retai kas žino, kad žodžiai Jono Mačiukevičiaus). Išgalvojau lietų, išgalvojau giedrą, Išgalvojau jūrą ir kai ką daugiau... Taigi ir aš pradėjau išgalvoti visa tai, ko netekau, ko ilgėjausi, apie ką svajojau, pati klausinėjau, pati sau ir atsakinėjau. Išgalvoti veikėjai ir įvykiai, kaip jau minėjau, nuo pat mažens egzistavo mano gyvenime tarsi koks paralelinis pasaulis. Vilniuje jis tapo dar „gyvesnis“.
Taigi nuo to, ką atsineši iš gimtųjų namų ir ką pakeliui įgyji lavinimosi įstaigose, niekur nepasislėpsi. Yra rašytojų, kurie labai stengiasi pademonstruoti savo erudiciją (įgytus dalykus). Yra tokių, kurie kategoriškai atsiriboja nuo savo biografijos. Vis dėlto kūryba apnuogina ir vienų, ir kitų pastangas: ne kartą esu sakiusi, kad gali ir pačiais dailiausiais bateliais avėti, bet iš jų vis tiek šiaudai kyšos.
Visoje mano kūryboje apsčiai tų dzūkiškų „šiaudų“: geografijos, papročių, tikėjimo, dvikalbystės, bet svarbiausia – mano krašto žmonėms būdingo mentaliteto. O jį, kas be ko, suformavo lietuvių ir lenkų kultūra bei literatūra, persipynę vietos papročiai, žmonių tarpusavio santykiai. Ir nieko čia nepakeisi: mane, kaip ir Miłoszą, tos ilgos mylios stumia atgal it šachmatų figūrą, sugrąžina į gimtąsias vietas – į Seinų kraštą. Jis tikriausiai yra tas šaltinis, iš kurio sąmoningai ir nesąmoningai semiuosi kūrybinių jėgų, iš kurio kyla visi, mane užklumpantys, universalūs klausimais. Bet juk tokius šaltinius turi daugelis rašytojų, ypač skandinavų, kuriuos labai mėgstu ir vertinau.
Kiekvienas rašytojas turi savo „pamušalą“
– Iš tikrų charakterių ir istorijų konstruojamas „Marantos“ pasaulis išryškina trijų kartų moterų likimus. Dėl šios knygos esate pristatoma kaip neprilygstama moterų charakterių meistrė, aistrų ir jausmų vaizduotoja. Šiuos titulus padėjo išlaikyti ir romano tęsinys – „Maestro“. Kiek tenka pastebėti, romanų autoriai yra linkę atsiriboti nuo asmeninių patirčių, sakydami, kad jie yra linkę viską išgalvoti. Visgi ar tai nėra koketavimas? Juk be dalelės savęs – kokia čia kūryba?
Abejoju, ar visi rašytojai linkę atsiriboti nuo asmeninių patirčių. Priešingai – daug puikių knygų parašyta kaip tik remiantis savais išgyvenimais. Manau, kad kiekvienas rašytojas turi savo „pamušalą“, kuris yra made in ta vieta, kurioje gimė arba kurioje praleido nemažai savo gyvenimo. Atimkite iš Cz. Miłoszo Šetenius ir Vilnių su visais juose išgyventais įvykiais, su visais sutiktasis žmonėmis. Ir kas liks? Beje, knygoje Maištingas Cz. Miłoszo autoportretas žurnalistas A. Fiutas klausia rašytojo, ar Isos slėnis yra autobiografinis romanas. Rašytojas atsako, kad tai nėra autobiografija, bet jame labai tikslios detalės, ir vietovės tiksliai aprašytos, ir tai Nevėžio slėnis, o ne Isos. Tačiau visa, kas vyksta romane vieno valsčiaus ribose, iš tikrųjų atsitiko, kai jis buvo vaikas, įvairiose vietovėse. Ir kai kurie herojai sukurti pagal autentiškus žmones, paimta jų išvaizda, tam tikri biografijos ypatumai, bet pasakojama nieko bendra su jais neturinti istorija. Pats Cz. Miłoszas Issos slėnį yra linkęs vadinti užslėptu teologiniu traktatu.
Kalbėdama apie savo romanus Marantą ir Maestro galiu pasakyti lygiai tą patį. Tik aš net ir vietovardžių nekeičiau – palikau autentiškus.
Yra ir tokia nuomonė, kad kiekvienas rašytojas visą gyvenimą rašo vieną ir tą pačią knygą apie... save. Ir tame yra dalis tiesos.
– Į profesionalų bendruomenę atėjote kaip jauna autorė. Atgimimo laikotarpis kupinas perversmų, susigrąžinta laisvės idėja. Tarp egzodo literatūros ir knygų apie partizanus pasirodęs pirmasis Jūsų romanas „Ievos neišvarė iš rojaus“ Jus tvirtai įaugino į lietuviškos moteriškosios literatūros srautą. Tačiau vienos savo knygos pristatyme esate pasakiusi „Jei tikėčiau reinkarnacija – praeitame gyvenime buvau kareivis“. Kaip savyje sutalpinate dvi priešybes – temperamentingą moteriškumą ir bravūriškumą?
– Romanas „Ievos neišvarė iš rojaus“ pasirodė pačioje Nepriklausomybės pradžioje, regis, dingo dalis jo tiražo, mažai kas apie jį žino, nors literatūrologai teigia, kad tai pirmas romanas apie keliaujančią moterį šiuolaikinėje lietuvių literatūroje.
Paskui prasidėjo visa serija Jurgos Ivanauskaitės labai išpopuliarėjusių kelioninių knygų. Ar mano romanas moteriškas? Visada rašiau tik tai, kas atėjo iš vidaus, nesvarstydama, ar tiks laikmečiui, ar bus nauja, populiaru, negalvodama apie moteriškumą ar vyriškumą. Ir vieno ir kito prado turi kiekvienas žmogus. Mane visada domino ir vyriško, ir moteriško mąstymo subtilybės, tos mus skiriančios ir dažnai kankinančios ribos, mūsų nesusikalbėjimas, skirtingas tų pačių įvykių, tų pačių situacijų suvokimas.
Žinoma, tuo ir žavus pasaulis, kad vyras ir žmona, kartu praleidę visą gyvenimą, taip ir nesugeba vienas kito iki galo pažinti ir suprasti. Mes tik priprantam ir išmokstam toleruoti vienas kito „keistenybes“. Kita vertus, argi kurio nors žmogaus nekankina vidinis konfliktas, verčiantis savęs klausti: kas aš esu ir kas norėčiau būti? Kaip gyvenu, su kuo gyvenu ir kaip norėčiau gyventi? Ar mano gyvenimas ko nors vertas? O jeigu viskas būtų vykę kitaip... Tik ne kiekvienas žmogus sėda ir užrašo visas jį apnikusias mintis. O rašytojai tą daro kiekvieną dieną. Savo, pažįstamų, senelių, tėvų ir giminių patirtis (dažnai – laimingos ar nelaimingos vaikystės ir jaunystės) jie atiduoda sukurtiems veikėjams su kuriais paskui klaidžioja po pačių atrastus paralelinius pasaulius: gali juose veikti, ką tik nori – tai priklauso nuo rašytojo vaizduotės pajėgumų, išsilavinimo, dvasinės kultūros, tikėjimo. Argi nesmagus žaidimas?
Rašydama apie stiprias, „vyriškas“ moteris, kalbu ne apie sovietines traktoristes arba šių dienų kai kurias feministes. Kalbu apie vidinę, prigimtinę, iš meilės ir vilties kylančią moters stiprybę, jos gebėjimą aukotis (bet ne vergauti!) dėl mylimojo (prisiminkim Larso von Triero filmą „Prieš bangas“), dėl savo vaiko („Marantoje“ – Saulė dėl Rasos) ar kito artimojo, bet anaiptol neneigiu, kad ji, kaip ir kiekvienas žmogus, ilgisi gražių, pagarbių santykių. Prisipažįstu, niekada nesu rašiusi apie moteris – aksesuarus vyrų atlapuose, ašarojančias, iš nuobodulio alpstančias gėleles. Nors gal jos – tos „silpnosios būtybės“ – ir yra pačios gudriausios, meistriškai apvyniojančios vyrus ant piršto ir už jų nugaros labai patogiai ir saugiai praleidžiančios visą gyvenimą. Esu tokių sutikusi. Gal tai ir nebloga tema romanui, bet, ko gero, jos gvildenti neleidžia ta mano, kaip sakote, „kareiviška“ prigimtis, nepakenčianti vergiško pataikavimo, padlaižiavimo ir sprendimų vengimo, nes yra pareigos ir atsakomybė (ir vyro, ir moters), nesvarbu: prieš Dievą, tėvynę ar kitą žmogų.
Kiekvienas žmogus perskaito savaip
– Jūsų kuriamuose romanuose pavaizduotos moterys nėra fatališkos, bet jų prigimtis stipri.
Atsigręžiant į 1989-uosius: šiuo laikotarpiu panašią problematiką narpliojančių moterų – rašytojų tebuvo vienetai. Tarp jų – Jurga Ivanauskaitė, Birutė Pūkelevičiūtė. „Maestro“, anot literatūrologų, galima laikyti „moteriško epo“ variantu. Ar toks apibendrinimas teisingas?
– Nesigilinu į apibrėžimus. Literatūrologai dirba savo darbą, rašytojai – savo. Kas parašyta – parašyta, nepakeisi, kad ir kaip pavadintum. Kiekvienas žmogus perskaito savaip. Kiek skaitytojų, tiek gali būti ir apibendrinimų. Kartais mane nustebina diplominius darbus apie mano kūrybą rašantys lituanistai, atrandantys joje tokių dalykų, apie kuriuos rašydama net nenutuokiau. Smagu būna skaityti jų išvedžiojimus.
Nedaug daug mano kūryboje laimingų istorijų, bet daug moterų ir vyrų trokštančių mylėti. Kalbu apie meilę plačiąja prasme, ir apie tai, kad kiekvienas mes ją suvokiame skirtingai, kiekvienas kitaip mylime ir skirtingais būdais jos siekiame. Visa tai atsispindi „Marantoje“.
Gaivališkumo, aistrų ir racionalus gyvenimo sustygavimas – amžini konfliktai, verdantys kiekvienoje šeimoje, nesvarbu, kokiam amžiuje ir kokiame pasaulio krašte ji gyventų. Man regis gebėjimas mylėti – pradedant nuo paprasčiausių dalykų (meilės kačiukui), baigiant teologinėmis tiesomis (meilės Dievui) – yra didžiausia žmogaus stiprybė. Tai žmogaus amžinoji ugnis.
Apie tai, kodėl ji prigęsta, kas vyksta, kai labai įsiliepsnoja ar kai bandoma ją jėga uždusinti, svarstau savo romanuose. Svarstau daug drąsiau, nei gyvenime, turbūt tas mano „vyriškas“ ar kareiviškas mąstymo būdas suteikia mano knygų veikėjoms daugiau nepriklausomybės ir stiprybės.
O šiaip jau kiekvienas rašytojas savyje sutalpina daug įvairiausių prieštarų, jis turi susigyventi su savo herojais, taip glaudžiai „apsitempti jų odą“, kad skaitytojas patikėtų, jog visa tai nutiko pačiam rašytojui. Toks jau tas mūsų amatas – tobulai, įtikinamai meluoti. Knygose mes save matome daug įspūdingesnius nei esame.
– Kunigas Algirdas Toliatas yra gražiai pastebėjęs, kad B. Jonuškaitės sukurti personažai tarsi skendėja rūke – visus atsakymus skaitytojas turi susirasti pats, perleisti per save. Ar tai ir yra svarbiausia literatūros užduotis?
– Turbūt kunigas Algirdas teisus. Atsakymų tikrai nepateikiu, o klausimų – labai daug. Kuo ilgiau gyvenu, tuo abejonių ir „rūko“ daugiau. Gal mes, dzūkai, esam pratę būti tokie, po pušynus braidžiojantys „vaiduokliai“, renkantys grybus, spalgenas, bruknes, gydomąsias žoleles ir svarstantys tuos pačius, amžių amžius žmones kankinančius klausimus apie tai, iš kur atėjome ir kur link keliaujame. Prisiminkime M.K. Čiurlionio paveikslų temas ir juose tvyrantį pastelinį „rūką“ – kiek daug užuominų, simbolių, lig šiol neperskaitytų ženklų jame slypi. Dažnai sugrįžtu ir prie Koheleto knygos: Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas! Vieni mano personažai su tuo sutinka, kiti – karštai prieštarauja. O skaitytojas pats pasirenka, kuriuos palaikyti.
***
B. Jonuškaitė-Augustinienė – poetė, prozininkė, vertėja. Gimė 1959 10 5 Lenkijoje, Seinų apskrityje.1978 m. įstojo į Vilniaus universitetą, ten baigė žurnalistikos studijas. Dirbo Lenkijoje Suvalkų vaivadijos savaitraštyje „Krajobrazy“ bei lietuvių tautinės mažumos leidinyje „Aušra“, ėjo atstovės spaudai padėjėjos pareigas Suvalkų savivaldybėje. Nuo 1985 m. gyvena Lietuvoje. Septynerius metus buvo žurnalo „Šeima“ vyriausioji redaktorė, 2002–2003 m. rengė žurnalą „Šeima ir pasaulis“, buvo jo vyriausioji redaktorė.
2003 m. dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretore, nuo 2003 m. pab. iki 2018 m. dirbo sąjungos pirmininko pavaduotoja, o nuo 2018 m. iki šiol eina pirmininkės pareigas. Pirmieji rašytojos apsakymai pasirodė 1986 m. „Pergalės“ žurnale (dabar „Metai“). Prozos, poezijos, publicistikos bei eseistikos publikuoja įvairiuose kultūros leidiniuose. Apsakymų yra išversta į anglų, prancūzų, baltarusių, vokiečių, rusų, ukrainų, lenkų, gruzinų, kroatų, slovėnų, slovakų, čekų ir ispanų kalbas.
Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 1994 m.