Spektaklį pagal naują Birutės Kapustinskaitės pjesę režisuoja Eglė Švedkauskaitė. Birutės Kapustinskaitės pjesėms būdingi gyvi veikėjų paveikslai ir tragikomiškumo persmelkti siužetai, ji kuria istorijas ne tik teatrui, bet ir kinui. Tarp žinomiausių jos kūrinių – „Terapijos“ (2018 m. apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi), „Šokis objektui ir vaikui“, „Detoksikacija“. 2023 m. LNDT spektakliui „Sibiro haiku“ ji sukūrė Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knygos tuo pačiu pavadinimu adaptaciją.

Spektaklyje „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ žiūrovai pamatys du veikėjus: Mamą – garsią laidų vedėją (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) ir Sūnų – sėkmės lydimą stand-up atlikėją (aktorius Karolis Kasperavičius). Abu jie neieško žodžio kišenėje, tačiau susidūrus su Tėvo savižudybe susikalbėti jiems tampa sudėtinga.

Artėjant premjerai – Ievos Raudeliūnaitės parengtas interviu su pjesės autore Birute Kapustinskaite.

– Kaip gimė idėja rašyti pjesę „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“?

– Pjesę rašyti nusprendžiau viešėdama Pietų Korėjoje. Vieno projekto metu kartu su dar dviem korėjiečių rašytojomis turėjome sukurti bendrą pjesę. Pradiniame projekto etape bandėme išsigryninti temą, kuri jungtų Lietuvą ir Pietų Korėją. Nustebome priėjusios išvadą, kad abi šalis vienija aukštas savižudybių skaičius. Pasiruošimo etape kartu su kitomis autorėmis visgi nusprendėme, kad rašysime tris atskiras pjeses. Tad dar būdama Pietų Korėjoje parašiau pirmus teksto puslapius ir supratau, kad tai bus stand-up komedija, kurioje veiks du personažai – motina ir jos sūnus, išgyvenantys vyro ir tėvo savižudybę.

– Kaip nusprendėte, kad pjesėje turi būti ir stand-up komedijos motyvų?

Stand-up idėja kilo dar iki pjesės rašymo. Ieškojau tinkamo būdo kalbėti visuomenei jautria ir sudėtinga savižudybės tema. Niekada nebuvau rašiusi stand-up komedijos, tačiau žinojau, kad noriu pasitelkti tragikomiškumą. Pjesėje stand-up susipina su dramine dalimi, veikėjų dialogais, atskleidžiančiais ne tik tarpusavio santykius, bet ir santykį su visuomene. Stand-up dalys pjesėje padeda tiek perteikti personažo reakcijas į temas, gvildenamas dialogų metu, tiek išreikšti emocijas.

– Ar pjesėje juntamas skirtingas motinos ir sūnaus požiūris į savižudybę, netektį ir gedėjimą?

– Pjesėje dėmesys labiau krypsta į dviejų viešumoje žinomų žmonių santykius su visuomene ir skirtingą požiūrį į gedėjimo procesą. Keliu klausimą, kaip išgyventi gedulą, jei netekties jausmas trunka kur kas ilgiau, nei iš tavęs tikisi artimieji. Kaip išgyventi sudėtingas emocijas, kai apie tai nesinori kalbėti? Motinos ir sūnaus istorijoje šeimos nario savižudybė yra įvykusi prieš kelerius metus, tačiau jiems vis dar sunku susitaikyti ir gyventi toliau. Pjesėje svarbūs netekties kompleksiškumo, skubėjimo grįžti į įprastą gyvenimą ir eterį tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme klausimai. Man įdomus nekalbėjimo momentas. Manau, kad jo yra ir jaunų žmonių kartoje.

– Kaip rašyti jautriomis netekties ir gedėjimo temomis?

– Kaip ir ankstesnėse pjesėse „Terapijos“ ar „Detoksikacija“, kuriose nagrinėjamos vėžiu sergančių moterų bei priklausomybės nuo alkoholio temos, taip ir šioje pasitelkiu humorą, kaip būdą perteikti jautrią temą, jos nesuprimityvinant, bet suteikiant skaidrumo ir lengvumo. Manau, kad tiesiausias kelias į žiūrovo širdį veda per viltį, šviesą ir humorą, bandant jį pamažu atverti ir kalbėtis.

Liekame su tais, kurie pasirenka gyventi, o su išėjusiaisiais mes nebegalime kalbėtis. Tačiau šiuo spektakliu galime kalbėtis su tais, kurie galbūt kažkada galvojo arba galvos apie savižudybę. Viliuosi, kad dialogu pasieksime juos ir kad paskatinsime apie tai kalbėtis.

– Kaip manote, ar teatras gali būti vieta apie tai kalbėtis?

– Manau, kad teatras gali būti ta vieta, kurioje įmanoma saugiai ir niekieno neverčiamam jaustis išgirstam, suprastam, o galbūt ir pakviestam į dialogą. Man įdomu sukurti galimybę kalbėti daugiasluoksnėmis temomis. Kaip ir netekties atveju, nėra vieno galimo atsakymo. Ją išgyvenančius dažnai lydi kaltės jausmas per mažai skyrus dėmesio, nepaskambinus, nebegalint sugrąžinti laiko atgal. Tačiau ar praradimą išgyvenantys žmonės iš tiesų yra kalti dėl to, kas įvyko?

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją