Birutė Mar pristato rytietišką „Solo teatro“ premjerą „Buda palėpėje“

Rugsėjo 11 d. 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje, Japonijos kultūros festivalio „NowJapan“ programoje „Solo teatras“ pristatys naujojo sezono premjerą – spektaklį „Buda palėpėje“, sukurtą japonų kilmės amerikiečių rašytojos Julie Otsuka´os romano motyvais. Spektaklio scenarijaus autorė ir režisierė – Birutė Mar; choreografė – Sigita Mikalauskaitė, dailininkė – Indrė Pačėsaitė, muziką kūrė ir parinko Antanas Kučinskas, videodailininkas – Karolis Bratkauskas, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas.

2011 m. pasirodęs japonų kilmės JAV rašytojos J. Otsuka´os romanas „Buda palėpėje“ (2013 m. išleistas ir lietuviškai, išvertė Emilija Ferdmanaitė) buvo išsyk pastebėtas ir įvertintas svarbiomis JAV literatūrinėmis premijomis. Knyga sukurta pagal tikras XX a. pradžios japonų emigrantų gyvenimo istorijas: po pirmojo pasaulinio karo japonai vyrai plaukė į San Franciską ieškotis darbo – vėliau vieni iš jų užsidirbę grįžo į Japoniją, kiti pasiliko Amerikoje ir ėmė kurti šeimas. Į Japoniją siųsdavo nuotrauką (nebūtinai tikrą) ir laukdavo nuotakos, išsirinkusios savo būsimąjį iš fotografijos, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Autorė seka „fotografijų nuotakų“ pėdomis – keliauja su jomis alinančioje kelionėje laivu į Ameriką, stebi pirmąjį susitikimą su būsimu vyru, patiria svajonių apie stebuklingą gyvenimą Amerikoje žlugimą. Kasdienybės ritualai trunka iki lemtingo Perl Harboro antpuolio ryto, po kurio japonai Amerikoje masiškai buvo iškeldinami iš savo namų, išvežami ir pradanginami – tiesiog išnyko tarsi rūkas, lyg jų nebūtų buvę.

Pasak spektaklio režisierės ir aktorės Birutės Mar, „Budos palėpėje“ istorija savaip primena Lietuvos okupacijos, Sibiro tremties bei holokausto laikotarpį Europoje laikmetį, kuomet tūkstančiai žmonių buvo tyliai „nušluoti“ nuo Lietuvos ir pasaulio žemėlapio: „Šis spektaklis – tarsi mano ankstesnės pjesės ir spektaklio „Ledo vaikai“, pasakojančio apie lietuvių likimus Sibiro tremtyje, tęsinys. Tai istorija apie japonų genocidą Amerikoje tais pačiais 1941-siais metais, kuomet po Perl Harboro užpuolimo dešimtys tūkstančių emigracijoje gyvenusių japonų buvo išvežta į koncentracijos stovyklas. J. Otsuka savo tėvų ir protėvių istoriją pasakoja daugiskaitos asmeniu „mes“. Regis, jai pritaria tūkstančių moterų choras – lyg antikinėje tragedijoje ar japoniškoje no dramoje. Moterų, drauge išgyvenančių skaudžius nuo savo šaknų atskirtų žmonių likimus. Tai itin jautriai papasakota istorija apie ryšį su gimtąja žeme ir protėviais pasaulio tautų maišymosi epochoje, apie tautos savastį kaip stiprybę ir būdą išlikti.“

B. Mar sako jau seniai galvojusi apie apie meninę akciją ar spektaklį, kuris būtų tiesiog malda už lietuvius, žydus, vokiečius, japonus, už daugybę kitų naikinamų tautų ir tautelių, malda už budelius ir už aukas: „Malda už tą visą baisų laiką, kurio, laimei, mums neteko išgyventi. Mums reikia ilgai ilgai melstis, o ne ieškoti, kuris kaltesnis, kuris budelis, ir kur buvo daugiau aukų.“

Menininkė teigia tikinti, kad šis spektaklis, kaip ir „Ledo vaikai“, bus tarsi malda už būtąjį, esamą ir būsimąjį laiką – už neregimas emigrantų tragedijas, nykstančias tautų šaknis. J. Otsuka'os romanas ir „Solo teatro“ spektaklis kalba apie mūsų vakarietiškosios civilizacijos saulėlydį, tačiau, pasak B. Mar, viltį teikia po tragedijų atsiverianti žmogaus širdis.

Spektaklis kuriamas tradicinio japonų teatro principu, kuriame istorija pasakojama jungiant šokį, judesį, tekstą ir gyvai scenoje skambančią muziką. Spektaklyje dalyvauja atlikėjų duetas – aktorė Birutė Mar ir muzikantas Egidijus Ališauskas, gyvai grojantis rytietiškais instrumentais (gongu, fleita, mušamaisiais iš kt.).