Paroda „Dingę sodai“, arba besivejanti vaikystė, pasakoja apie autorės „dingusį vaikystės sodą“. Jis buvo Antakalnyje, kur šiuo metu yra Vilniaus universiteto pastatai. Kelias į sodą prasidėdavo nuo paskutinės troleibusų stotelės ir tęsdavosi Žirgo gatvėje. Ten viskas buvo kitaip: seneliai ir jų draugai kalbėdavo ispaniškai, gerdavo matę, kepdavo „asadą“ (steiką), aplinka kvepėdavo kava, neskubėjimu ir bandymais bent prisiminimais ar buvimu su likimo draugais susigrąžinti prarastą gyvenimo kokybę ir laisvę Argentinoje, kurioje jie gyveno išeivijoje. Menininkė pasakoja, kad tie kvapai ir būsenos ją persekioja visą gyvenimą. Tačiau sugrįžti ir atrasti buvusią sodo vietą ji išdrįso tik po daugiau nei penkiasdešimties metų.
Kalbėdama apie savo vaikystės prisiminimus autorė taip pat paliečia mažai literatūroje aprašomą istorinį tarpsnį, kuomet dalis Lietuvos išeivijos, gyvenusios Lotynų Amerikos šalyse, šeštajame dešimtmetyje sugrįžo į jau sovietų okupuotą Lietuvą, ir vos išlipus iš laivų Odesoje suprato, kad žadėta realybė buvo sumeluota, todėl turėjo adaptuotis naujojoje realybėje. Tarpsnį, kuomet griuvo šių žmonių svajonės ar net vertybiniai pamatai.
„Šia paroda siekiu artimiau, per asmeninę prizmę supažindinti visuomenę su mažai nagrinėjama tema apie sugrįžusios išeivijos traumas, patirtas dėl klaidingos sovietinės propagandos ir dezinformacijos, dramatišką adaptaciją ir gelbėjimosi nuo sovietinės realybės ritualus. Man pačiai šie „sodai“ buvo pamokos kritiškai vertinti supančią aplinką, su matės kvapu įsigėrė ir prarastos, bet galimos laisvės pojūtis bei tai, kas yra saugi vaikystė ir gyvenimo džiugesys“, – pasakoja Birutė Nomeda Stankūnienė.
Atskleisti šios temos subtilumą ir daugiasluoksniškumą autorė naudoja abstrakčią tapybą, koliažą. Siekdama prabėžti kultūrinius skirtumus tarp šeštojo dešimtmečio sovietų Lietuvos bei argentinietiško gyvenimo būdo, kuriuo gyveno jai artimi žmonės, autorė parodai sukūrė vizualaus meno kūrinius, integruodama bei interpretuodama buities objektus, tekstilės gaminių raštus, spalvas, kurie atkeliavo iš Argentinos ir išliko iki šių dienų.
„Šią parodą skiriu žmonėms, kurie prarado savuosius „sodus“, bet sukūrė užuominą apie laisvę man, - pirmiausia savo seneliams Antaninai ir Vladui bei kitiems bendro likimo žmonėms“, – sako Birutė Nomeda Stankūnienė.
Paroda vyks iki birželio 30 d.; parodos lankymas nemokamas.
Birutė Nomeda Stankūnienė – tapytoja, gyvenanti ir dirbanti Vilniuje. Jos kelias iki meno pasaulio buvo pilnas netikėtų atradimų ir iššūkių. 1987 m. baigusi studijas Kauno technologijų universitete ji dirbo kaip inžinierė ir administratorė ir beveik po dviejų dešimtmečių, 2003 m., atsidavė savo gyvenimo aistrai ir tapo profesionalia menininke. 2009 m. baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje ir visiškai pasinėrė į kūrybinį darbą.
2017-2019 m. Birutė Nomeda Stankūnienė lankė šiuolaikinės tapybos kursus Slade vasaros mokykloje (Slade Summer School) Londone. 2018 m. jai buvo suteikta rezidencija šioje mokykloje. Autorė savo kūryboje naudoja ne tik tradicines tapybos priemones bei grynas intensyvias spalvas, bet ir eksperimentuoja su medžiagomis, technikomis, domisi žmogaus būties trapumo ir reliatyvumo temomis.
Menininkė yra surengusi ir dalyvavusi daugiau kaip 30 parodų Lietuvoje ir užsienyje, tame tarpe Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, kur jos darbai buvo pastebėti bei anonsuoti regioninės ir tarptautinės žiniasklaidos, įskaitant BBC Radio Solent ir CNC News/Xinhua (Kinijos nacionalinės naujienų agentūros). Remiantis autorės paveikslais, 2011 m. buvo išleista knyga Seven Feelings According to the Book of Job, autorė buvo pristatyta IUOMA leidiniuose Slow Art Day ir Hieronymus Bosch Plaza.
2021 m. Lietuvos kultūros ministerija Birutei Nomedai Stankūnienei suteikė profesionalaus meno kūrėjo statusą.
2019-2021 m. menininkei atstovavo italų galerija iš Florencijos „Immaginaria“.
- - -
Galerijos adresas: Malūnų g. 6A, Vilnius.
Galerijos darbo laikas: II-V 13:00-19:00; VI 12:00-18:00.