- Raminta, papasakok, kur buvai dingusi, ką veikei paskutiniuosius kelius metus?
- Visų pirma, tai man labai patinka, kai žmonės sako, kad buvai dingusi, tai reiškia, kad laukia. Visą šį laiką mokiausi dirigavimo ir kompozicijos, o mano darbas daugiausia buvo ne sceninė veikla. Aišku, kūrybos ir sceninio žanro nepaleidau. Pasitaikydavo projektų, pavienių kūrinių, kuriuos įrašydavau su vienu ar kitu muzikantu. Išbandžiau save – teko vaidinti miuzikle, įgarsinau animacinius filmukus, žodžiu, veikiau daug įdomių dalykų. Dabar grįžtu į sceną su naujomis dainomis ir nauja grupe. Jau keletą mėnesių grojame su nauja, net septynių narių grupe „Bjelle“ ieškome savo skambesio, įrašome dainas.
- Taigi, atsinaujinusi Bjelle. Net septyni komandos nariai! Kas jie?
- Grupėje groja 4 vaikinai ir 3 merginos. Gitara – Mantas Zigmantas, būgnai – Aleksandras Rogoža, bosinė gitara – Ernest Germanovič, klavišiniais – Kasparas Meginis, kartu su manimi dainuoja dar dvi vokalistės, sesės – Milda ir Teresė Andrijauskaitės, kitaip dar žinomos kaip duetas Baltos varnos.
- Kaip sekasi dirbti visiems kartu?
- Su tokia milžiniška komanda užlipus ant scenos jautiesi stiprus. Tik kai reikia susirinkti repetuoti, turi ieškoti kūrybiškų sprendimų. Kiekvienas iš mūsų grojame ar dirbame dar ir kituose projektuose. Taigi, mes repetuojame rytais – 8 arba 9 valandą. Pradedame dieną ne su kavos puodeliu, o dainomis. Tai labai produktyvu.
- Kokią muziką kuriate?
- Labai sunku apibrėžti, koks grupės stilius. Visi įdedame savo asmenybes, kartu vystome stilių. Galima vartoti žodį pop, kartais į apibūdinimų skiltį įrašome žodį fusion. Tačiau nežinau kaip įdėti šį kūrybinį procesą į vienus rėmus. Mes negrojame metalo, tai ne folk muzikos stilius, bet motyvų išgirsti galima pačių įvairiausių... Naudojame daug elektroninių garsų, bet kai kuriose dainose yra smuikų partijų, netgi girdisi turkų liaudies instrumento „baglama“ garsai. Tiesa, akustinės gitaros pas mus visai nėra. Kūrinių skambesys kas kartą vis kitoks, kartais, net patys nustembame. Pavyzdžiui Anykščiuose, nacionaliniame bardų festivalyje „Purpurinis vakaras“ pasirodysime tik grupės merginos, trys solistės. Iš tiesų, pagaliau atradau žmones, su kuriais puikiai derame, dainuojame ir viena kitą jaučiame. Šį laikotarpį labiau vadinu kūrybiniu, daugiau dirbame studijoje, negu scenoje.
- Minėjai, jog su grupe šiemet daug kuriate. Galbūt kūrybos rezultatus klausytojai gali išgirsti naujame grupės CD?
- CD formatas, mano nuomone, mažai vartojama ir nebepopuliari laikmena. Kartais dar automobilyje pasiklausau albumų, kuriuos gaunu iš draugų dovanų. O su grupe norime pagaminti ką nors įdomesnio. Mes apie tai mąstome labai intensyviai. Visgi, sunku pasakyti, kas tai bus konkrečiai, nes dabar pereinamasis laikotarpis, kai iš „Bjelle ir Brolužio“ virstame grupe „Bjelle“. Su 7 žmonėmis ir sava stilistika, Bjelle dar nežinoma. Bandome supažindinti klausytojus su nauju mūsų skambesiu. Viena vertus, yra ta pati „Bjelle“, kita vertus, skamba visiškai kitaip. Kartais kai žmonės pakviečia mus koncertuoti, tikisi vieno, bet būna nustebinti. Gerąja prasme.
- Kaip kilo mintis suburti grupę „Bjelle“? Iš kur atsirado poreikis groti su tokia didele komanda?
- Tai įvyko savaime. Ilgą laiką galvoje sukosi mintis apie naują grupę. Ir kai pradedi kalbėti, mintys išsipildo. Pakviečiau savo klasės draugą būgnininką ir pasiūliau pagroti. Kartu greitai surinkome komandą. O su sesėmis Milda ir Terese susipažinome per vieno draugo gimtadienį – kartu grojome, improvizavome. Praėjus kelioms dienoms pakviečiau merginas dainuoti kartu. O į sceną einu tik tada, kai turiu ką perduoti klausytojams – savo mintis, tam tikrą žinutę. Muzikantas lipdamas į sceną žino, kad yra atsakingas už kuriamą, perduodamą emociją.
- Kokia tai žinutė?
- Mūsų naujausia programa vadinasi „Kas tu toks?“ Tai dvilypis klausimas, kurį verta kelti sau kas dieną. Gali būti Raminta, gali būti Bjelle, gali nežinoti, kas esi. Aš vis dar ieškau savęs. Manau, kad šio klausimo dar ilgai nepaleisiu. Tai esminis klausimas. Tuo pačiu klausimu: „Kas tu toks?“, – pradedi pokalbį su žmogumi, aišku, netiesiogiai ir tiesmukai. Savo klausytojams siūlau pasikalbėti su savimi, išgirsti save, galbūt besiklausant mūsų muzikos. Gera dalintis, kai jauti. Kas nori, tas išgirsta.
- Kodėl, visgi, atsirado poreikis pasitraukti į užkulisius?
- Nebuvau visai dingusi. Vis grįždavau į sceną tai su vienu, tai su kitu projektu. Įrašiau keletą klipų su „Siela“, „Arbata“, Vidu Bareikiu. Tiesa, su V. Bareikiu buvo tikras netyčiukas. Susipažinome Vytauto Kernagio fondo stovykloje. Pernai ten buvau kviestinis svečias, šiemet jau ir pati turėjau galimybę vadovauti ir kurti stovyklos programą. Tiesa, apie pertrauką. Mano gyvenimo tikslas nėra būti scenoje. Man tai prasminis klausimas. Jei turi ką duoti, tada eini ir daliniesi. Pertrauka buvo skirta ir mokslams. Taigi, kaupiau žinias, išgyvenimus, patirtį, kuria jau noriu dalintis. Tai kaip plaukimas baidare. Būna vingių, greičiau, lėčiau, blogiausia, kai forsuoji. Leidžiu sau laviruoti ir daryti tai, ką noriu.
- Taigi, pertrauka – skirta mokslui ir studijoms Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Kokius įspūdžius paliko ši patirtis?
- Tai kaip griaustinis ir žaibas. Bet buvo gerai. Įstojau ir studijavau chorinį dirigavimą, o antrame kurse perėjau į kompoziciją. Turiu pripažinti, tai bene sunkiausia muzikinė specialybė. Studijos manyje įžiebė tikslą daryti geriau. Visada. Ir daryti tai, ką nori. Studijos suteikė įgūdžių dalykus daryti greičiau, lengvai improvizuoti. Studijos pakeitė mano požiūrį į muziką. Per baigiamąjį kūrinį, kurį parašiau orkestrui, orkestrantai grojo netradicine technika. Atlikėjams teko kvėpuoti, braukti per instrumentus trintukais, groti delnais, stikliniais slaideriais ir dar daugybė smulkmenų. Laužiau taisykles, bet orkestrantai grojo. Viską nuoširdžiai, taip, kaip parašiau. Kai taip nutinka, supranti, kad gyvename nebe dėžutėse, mąstome plačiau.
Praėjo metai po to, kai baigiau mokslus. Tačiau jau ieškau, kur mokytis toliau. Nesu tikra, kurią konkrečią kryptį rinktis. Diplomas man nieko nereiškia. Mano mokymosi tikslas yra žinios. Dirbdamas gali tobulėti, bet mokslai kartais leidžia tai daryti greičiau. Koks skirtumas, scenoje esi profesionalas ar ne? Scenoje tavęs klausosi arba mieliau eina gerti arbatos.
- „Lietuvos talentų“ Bjelle 2010 metais ir dabar. Kas pasikeitė?
- Tuo metu, kai buvau 12-oje klasėje, buvo aiškus tikslas – laimėti. Vyksta talentų šou. Aš turiu gerą dainą. Mano žinutė sau buvo laimėti. Tai padėjo daug pasiekti, konkurse užėmiau antrą vietą. Vėliau dalyvavau projekte „Romeo ir Džiuljeta“ – projektas, kuriame merginos ir vaikinai varžėsi dėl pagrindinių vaidmenų šiame spektaklyje. Laimėjau. Iš pradžių nėnorėjau dalyvauti, bet širdy žinojau, kokia turi būti Džiuljeta. Taigi, tai dar vienas patvirtinimas, kad kai tiksliai žinai ko nori, tai gali. Ir padarai. Norai pildosi. Svajoti reikia atsargiai. Kuo daugiau savo mintis prižiūri, tuo geriau gyveni.
- Savo karjerą pradėjai nuo dainuojamosios poezijos. Kokią vietą šis žanras dabar užima tavo gyvenime?
- Iš tiesų viskas prasidėjo nuo roko muzikos, nuo pirmų grupių Ukmergėje su bendraamžiais, kiek vėliau su grupe „Requiem“. Tik vėliau atsirado dainuojamosios poezijos, o gal tiesiog solo atlikimo versija mano muzikiniame kelyje.
Mano vizija, kad dainuojamoji poezija gali atgimti nauju formatu. Štai su draugėmis Terese ir Milda eisime dainuoti į „Purpurinio vakaro“ sceną be instrumentų, trys vokalai. Kartais koncertuojame ne su visais grupės nariais. Kartais ir vienai tenka, taigi, tada ir suskamba „Bjelle“ labai bardiškai. Su poetu Vainiumi Baku darėme poezijos skaitymo vakarą, kuriame skambėjo mano improvizacijos įvairiais archajiškais instrumentias. Poezija atgimusi, populiarėja skaitymai jaunimo tarpe, dėl to esu labai laiminga.