D. Ibelhauptaitės nuomone, iš visų operos solistų ir pirmųjų „bohemiečių“ Laimonas atliko didžiausią kelionę: „Kai kartu dirbome „Bohemoje“, Laimonas išsiskyrė neeiline energija, dainuodamas be jokių problemų darė špagatus ir salto. Jo buvo pilna absoliučiai kiekviename scenos kampe, jis tryško aktoryste ir jaunatviška, lengva energija. Su mumis solistas sukūrė daugiau nei dešimt vaidmenų. Per visą tą laiką mačiau, kaip vadinamasis „šampaninis berniukas“ augo ir subrendo. Didžiuojuosi, jog dabar Laimonas sugeba vaidinti tokius vaidmenis kaip grafas Di Luna „Trubadūre“. Tai – „sunkiasvoris“, dramatiškas, tamsus, piktavalis žmogus maniakas ir manipuliatorius! Matydama, kaip stebuklingai jis kuria visiškai kitokiomis charakterio spalvomis stebinančius personažus, aš labai džiaugiuosi ir negaliu nesistebėti jo nueitu profesiniu keliu.“
– Esate vienas pirmųjų „bohemiečių“ trupės narių. Ką Jums reiškia būti kolektyvo dalimi? Kokius jausmus ir asociacijas kelia visi sukurti vaidmenys, darbas su D. ibelhauptaite ir kolegomis solistais?
– Pirmiausia nesitiki, kad taip greitai praėjo laikas, – atrodo, viskas įvyko vakar. Pirma „Bohema“ buvo labai malonus susitikimas su visais akademijos laikų draugais. Su dideliu malonumu prisimenu, kaip statydami tą operą kasdien dirbdavome po dvylika valandų, kartais net daugiau, ir tai visiškai neprailgo. Nebuvo jokių pykčių, jokių nervų, darbas virto pomėgiu. Tikrai nesitikėjome, kad visa išsirutulios į tokį didelį projektą, koks yra dabar. Visų vaidmenų turbūt net nebesuskaičiuočiau, bet kiekvienas jų man labai mielas.
– Šiek tiek nusikelkime į tuos laikus, kai dar buvote ketvirto kurso studentas ir atlikote pirmą vaidmenį operoje „Toska“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. ar atsimenate tuometines savo mintis?
– Kai mokaisi ir gauni pirmą vaidmenį, visada turi tam tikrų ambicijų, tik paskui likimas viską nulemia. Išties neįsivaizdavau po tiek metų atvažiuosiantis į Vokietiją. Kažkada esu sakęs, kad tikroji mokykla prasidėjo tada, kai pasibaigė mokslai: išeini į platųjį pasaulį ir kapanojiesi pats. Dėl to man labai pasisekė, kad sutikau Dalią – iki tol buvau dainavęs ir Estijoj, ir Latvijoj, bet didžiuosius vaidmenis atlikau su „bohemiečiais“.
– Margoje Jūsų atliktų vaidmenų mozaikoje – tokie vardai kaip Figaro iš „Sevilijos kirpėjo“, Don Žuanas, Oneginas, Achilas... Kokius etapus Jūs, kaip kūrėjas, pereinate nuo pirmųjų bandymų įsigyventi į personažą iki galutinio pasirodymo?
– Stengiuosi neklausyti kitų įrašų, nemėgstu žiūrėti spektaklių. Vaizdo įrašą pasižiūriu tik tada, kai jau pats būnu padainavęs. Pasirengimas vyksta su pianistu – mokomės partijas, gilinamės į tekstą. Į pirmą repeticiją stengiuosi ateiti pasitikėdamas režisieriumi ir tik vykstant darbui palaipsniui išsakau mintis ar pasiūlymus, bet niekada neateinu su išankstine nuomone. Kiekvienas režisierius turi savo koncepciją.
– Jau daug metų dirbate Vokietijoje. Kuo ypatinga vokiečių operos aplinka, kad joje liekate ir ją vertinate?
– Vokietijoje dirbu nuo 2009 m. sezono. Visų pirma, man labai svarbi darbo aplinka ir atmosfera. Čia suburtas puikus kolektyvas, matau nepriekaištingą administracijos požiūrį į teatro darbuotojus. Man labai pasisekė, nes sutikau daug gerų žmonių, kolektyvas jaunas ir tarptautinis. Kai pirmą kartą atvažiavau, iš karto pasijutau, tarsi būčiau čia praleidęs daug metų.
– Esate pelnęs auksinį scenos kryžių už grafo Danilos vaidmenį operetėje „Linksmoji našlė“, Enriko vaidmenį Gaetano Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“ bei Eugenijaus Onegino vaidmenį Piotro Čaikovskio operoje. ar apdovanojimais įvertinti personažai – būtinai patys įsimintiniausi?
– Be abejo, labai džiaugiuosi, šios partijos man brangios. Tikrai daug meilės esu įdėjęs ir džiugu, kad tai įvertinama. Bet dirbu ne dėl apdovanojimų – jie ateina ir praeina. Prizai nieko neprideda šiems vaidmenims, čia turbūt kitų akyse jie reikšmingi: žmonės perskaito ir pagalvoja, kad reikėtų eiti paklausyti šio atlikėjo, nes gavo apdovanojimą. (Juokiasi.)
– Ne viename interviu išliekate paslaptingas, kai paklausiama apie svajones. o gal tuomet galėtumėte įvardyti neseniai išsipildžiusią svajonę?
– Mano svajonė išsipildė šiemet vasario mėnesį, kai padainavau Rodrigo vaidmenį „Don Karle“. Tai buvo vienas karščiausių mano norų.
– Kokie artimiausi Jūsų planai, susiję su Lietuva?
– Šiemet su Vokietijos teatru pasirašiau kontraktą dar trejiems metams, tad planuoju likti čia. Šį sezoną naujų vaidmenų neturėsiu – pernai buvo du nauji pastatymai ir vaidmenys, tad dabar teatro administracija leido šiek tiek pailsėti. Džiaugiuosi, kad turėsiu daugiau laisvo laiko ir ilgiau pabūsiu Lietuvoje, reikės išmokti naujų partijų.
„e-Carmen“ koncertų salėje „Compensa“ gruodžio 14 d., 19 val. Bilietus platina bilietai.lt
Straipsnis iš žurnalo "L'Officiel Mada"