Lietuvių skaitytojams šiuolaikinė bosnių literatūra – vis dar egzotika, nes iki šiol neturėjome nė vieno iš originalo kalbos versto bosnių autoriaus kūrinio. Romanas „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ irgi išskirtinis. Tai – nedidelės apimties lengvai skaitoma knyga, kurioje vaizduojamas homoseksualus britas, su viena iš taikos misijų atvykęs į pokarinę Bosniją. Laiškuose mylimajam jis rimtu tonu vaizduoja šalį, kurioje dirba, jos žmones, papročius ir kasdienybę, nors iš tiesų visiškai nesuvokia, kaip ir kuo gyvena bosniai. Todėl nenuostabu, kad herojus nuolat patenka į absurdiškas ir neįtikėtinai juokingas situacijas. Skaityti šią knygą – lyg žiūrėti be galo linksmą komediją su įtempto siužeto filmo elementais, nes niekuomet neaišku, ar britas išneš sveiką kailį iš absurdiškų situacijų, į kurias pats įsivėlė.
Su N. Veličkovičiumi kalbamės apie jo literatūrinės karjeros pradžią, romano „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ atsiradimo aplinkybes ir šokiruojančias politines aplinkybes šiuolaikinėje Bosnijoje ir Hercegovinoje, įkvėpusias ne tik N. Veličkovičiaus knygas, bet ir ištisas bosnių rašytojų kartas.
Kalbino Kristina Tamulevičiūtė.
– Daugelis produktyvių rašytojų, pavyzdžiui, Styvenas Kingas, kurio biografiją dabar skaitau, nuo vaikystės svajojo tapti rašytojais. O kada Jūs supratote, kad norite rašyti?
– Rašyti ir būti (tapti) rašytoju – skirtingi dalykai. Jei užsiminėte apie Kingą, tai rašytojas yra žmogus, kuris gyvena iš rašymo. Aš iš rašymo negyvenu. Savo laiką skirstau kelioms veikloms: skaitymui, dėstymui ir rašymui.
– Jūsų pirmasis romanas „Viršilos“ pasirodė 1995 metais, kai Bosniją siaubė karas. Ar sunku buvo tokiomis aplinkybėmis išleisti knygą?
– To reikėtų klausti knygą išleidusios leidyklos ZID atstovų. Romano „Viršilos“ leidyba buvo sustabdyta pusei metų, nes pirmosios trys recenzijos buvo neigiamos. Recenzentai teigė, kad knyga – politiškai nekorektiška. Apie tai ne kartą esu kalbėjęs savo paskaitose.
– Manau, kad politinis korektiškumas Lietuvoje suvokiamas kitaip, nei Bosnijoje ir Hercegovinoje, ypač dėl to, kad subyrėjus Jugoslavijai, 1992-1996 metais jūsų šalyje vyko tuo metu Europoje neregėto žiaurumo karas. Sostinę Sarajevą buvo apsiautusios serbų pajėgos, miestą kasdien apšaudydavo snaiperiai, karo pabaigoje Srebrenicoje serbai įvykdė bosnių genocidą. Studijuodama Sarajeve, susidariau nuomonę, kad po karo kilo nacionalizmo banga. Tad kas jūsų debiutiniame romane palaikyta politiniu nekorektiškumu?
– Bosniją ir Hercegoviną draskiusio karo ir visose rytinio bloko šalyse vykusio demokratizacijos proceso neįmanoma paaiškinti be nacionalizmo. Šiame kontekste tai – pagrindinė ideologija. Romanas „Viršilos“ yra antikarinis, todėl jame išjuokiau ne tik patį nacionalizmą, bet ir argumentus, kuriais kiekviena kariaujanti pusė teisino savo karinius veiksmus. Vykstant karui, bet kokia pacifizmo forma laikoma politiškai nekorektiška.
– Vis dėlto knyga pasirodė, ir tuomet kritikai buvo jau kitokios nuomonės. Kaip tada jautėtės?
– Taip, apie „Viršilas“ kritikai tada jau atsiliepė gerai, ir galiausiai knyga buvo išversta į daugiau nei dešimt kalbų. Šiaip apie mano knygas kritikai rašo retai, ir jų recenzijas stengiuosi skaityti ne kaip autorius, o kaip dėstytojas. Nervinuosi, nes ir teigiamos, ir neigiamos recenzijos dažniausiai būna paviršutiniškos.
– Po kelerių metų parašėte kitą politines ideologijas ir pačius politikus išjuokiantį romaną „Sachibas. Impresijos iš depresijos“. Karas jau buvo pasibaigęs, tad kaip sugalvojote imtis šio romano?
– Tuo metu mano buvusi žmona dirbo Jungtinių Tautų Organizacijos biure Sarajeve. Iš jos sužinojau apie didžiulį ir lėtą jų biurokratijos mechanizmą ir ėmiau kitomis akimis žiūrėti į „vakariečius“. Anksčiau, kaip ir visi, tikėjau, kad jie mums atneš tokius standartus, kokių mes, „rytiečiai“, neturėjome. Ir staiga ėmiau svarstyti, ko netekome atsisakę socializmo ir ką gavome vietoj jo. Galų gale, kas ką gavo?
– Šis klausimas visapusiškai nagrinėjamas romane ir skaitytojai turės galimybę jį apmąstyti skaitydami, todėl norėčiau paklausti kito dalyko. Jei vieną politinę satyrą kritikai iš pradžių priėmė neigiamai, tai kaip recenzentai įvertino kitą satyrą – „Sachibą“?
– Nors „Sachibą“ rašiau turėdamas mažiausiai literatūrinių ambicijų, iš visų mano knygų kritikai jį įvertino geriausiai. Tikriausiai tokį įvertinimą ir lėmė politinis aktualumas, postmodernių teorijų pripažinimas, dviguba satyra...
– Gal nuskambės nekorektiškai, bet kokia kalba Jūs parašėte „Sachibą“? Jugoslavijoje valstybine kalba laikyta serbokroatų. Jugoslavijai iširus, turime atskiras kroatų, serbų, bosnių ir juodkalniečių kalbas. Kai studijavau Sarajevo universitete, per pirmąją rašybos paskaitą turėjome pasirinkti, kokia norma vadovausimės rašydami – bosnių, serbų ar kroatų. Nenorėdama pasirodyti politiškai nekorektiška, pasirinkau bosnių kalbos normą, nors ji buvo sunkiausia ir mažiausiai apibrėžta. Mokėmės iš skirtingų pasirinkta norma parašytų vadovėlių. Ar Jums asmeniškai po karo pasikeitė kalba, kuria kalbate ir rašote? Ką manote apie kalbos ideologizavimą?
– „Sachibą“ parašiau ta kalba, kuria kalbama Bosnijoje, Serbijoje, Kroatijoje ir Juodkalnijoje. Dėl mūsų šalyse įsišaknijusio nacionalizmo ši kalba vadinama skirtingais vardais. Jūsų patirtis mokantis kalbos Sarajevo universitete puikiai parodo, kaip toli nužengė nacionalizmas, ir kaip nacionalistams pavyko pasitelkti mokslą, kad pasiektų nusistatytų ideologinių tikslų. Nacionalizmas naikina akademinę bendruomenę. Aš pats tą kalbą kartais vadinu jugoslavų, kartais bosnių ir hercegoviniečių, bet man asmeniškai jos pavadinimas nesvarbus. Supratimo neturiu, iš kurios kalbos išvertėte „Sachibą“ (šypsosi).
– Dėstote Sarajevo universitete, kur ir susitikome. Vedate kelis kursus, bet aš lankiau Jūsų dėstomą kursą neįtikėtinai ilgu pavadinimu: „Bosnijos ir Hercegovinos tautų literatūros“. Akivaizdu, kad tos tautos – bosniai, kroatai ir serbai. O kuo dar, be daugiatautiškumo, Bosnijos ir Hercegovinos literatūros scena išsiskiria Europoje?
– Negaliu atsakyti tiksliai, nes nesu Europos literatūros žinovas. Galiu tik pakalbėti apie kontekstą, kuriame rašytojai kuria mūsų literatūrą. Tai perėjimas iš socializmo į kapitalizmą po pilietinio karo, į kurį buvo aktyviai įsitraukusios ir tarptautinės organizacijos, religinis mūsų tautų pasidalijimas ir stiprus kalbos ideologizavimas. Manau, kad to nerastume jokioje kitoje Europos šalyje. Šių aplinkybių aktualizavimą laikyčiau Bosnijos ir Hercegovinos literatūros išskirtinumu.
– Šias temas dažnai nagrinėjate ir Jūs, pradedant pirmuoju romanu „Viršilos“, baigiant „Sachibu“. Lietuvių skaitytojams tikriausiai reikėtų paaiškinti, kad tautinis susiskaldymas Bosnijoje ir Hercegovinoje įtvirtintas Jungtinėse Valstijose pasiekta Deitono taikos sutartimi, pagal kurią šalis padalinta į Brčko apskritį, separatistinę Serbų Respubliką ir Federaciją, kurią savo ruožtu sudaro dešimt bosnių ir kroatų apgyvendintų nacionalinių bei mišrių kantonų. Konstitucijoje įtvirtintos trys atskiros tautos – bosniai, kroatai ir serbai. Kokią įtaką toks padalijimas turi literatūros vystymuisi ir literatūriniam gyvenimui šalyje?
– Didesnę, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes mūsų šalyje nėra nei vienos bendros knygų rinkos, nei vieno bendro literatūrinio gyvenimo. Kiekvienos tautos kultūra yra nacionalinė, temos nacionalinės, teisybė irgi nacionalinė, tad kiekviena tauta (bosniai, serbai ir kroatai) turi savo didžiuosius rašytojus, atskiras mokyklines programas, atskiras knygų muges ir kitus atskirus dalykus. Serbai ir kroatai atitinkamai turi ryšių su Serbija ir Kroatija, todėl jų rinkos didesnės. Bet didesnė ir konkurencija.
– Sarajevo universitete, Bosnijos ir Hercegovinos tautų literatūrų katedroje, buvau vienintelė studentė iš užsienio. Iš pradžių man buvo labai sunku ne tik dėl kalbos barjero, bet ir dėl to, kad kurso draugai į mane žiūrėjo įtariai. Spėju, kad tokį jų atsargumą nulėmė ir šiame mūsų pokalbyje, ir „Sachibe“ aptartas politinis šalies padalijimas bei (priverstinis) nacionalizmas. Vėliau su kolegomis susidraugavau ir ėmėme kartu lankytis literatūriniuose renginiuose. Tuomet pastebėjau didžiulį tarptautinio bendradarbiavimo trūkumą. O kaip yra dabar? Ar šalis stengiasi bosnių literatūrą populiarinti užsienyje?
– Bosnijoje ir Hercegovinoje nėra vienos bosnių literatūros. Vietoj jos turime tris nacionalines – bošniakų (bosnių musulmonų), kroatų ir serbų. Bosnių literatūra egzistuoja tik už Bosnijos ir Hercegovinos ribų, ten, kur skaitytojams nerūpi serbų, kroatų ir bošniakų nacionalizmai. Tačiau aš, kaip dėstytojas, manau, kad akademinei bendruomenei rimtą pavojų kelia faktas, jog vienoje šalyje valdžią vienodai dalijasi trys nacionalistų grupės. Manau, tai turėtų jaudinti visus mano kolegas ir studentus, ne tik Bosnijoje, bet ir visoje Europoje. Mano šalis yra lyg besiplečiantis veidrodis, tad jeigu pasidomėsite Bosnijoje įsišaknijusiu nacionalizmu, daug sužinosite ir apie savąjį nacionalizmą. Pernai Bordo mieste vedžiau įdomią paskaitą apie karą ir literatūrą, kurios metu Jugoslavijos karą lyginau su Rusijos karu prieš Ukrainą. Siekdamas pagrįsti šį palyginimą, rėmiausi nacionalizmu.
– Prieš dešimt metų, kai buvau Jūsų studentė, daugelis tuo metu aktualių knygų nagrinėjo karo traumų tematiką. Suprantu, kad karas neišvengiamai pakeitė Bosnijos ir Hercegovinos visuomenę. Kita vertus, jau tuo metu pastebėjau tendenciją, kurios nebuvo Lietuvoje – Bosnijos ir Hercegovinos rašytojai nevengė seksualumo ir LGBT temų. Jos liečiamos ir „Sachibe“, apie seksualumą literatūroje esate ne kartą kalbėjęs per paskaitas. Ar, Jūsų nuomone, šios temos yra svarbios? Kodėl?
– Seksualumą laikau svarbia žmogaus gyvenimo dalimi, nors jis bažnyčios pastangomis paverstas tabu ir iš žmonių tarytum atimtas. Manau, kad švietimo sistemoje apie tai būtina kalbėti kaip apie atskirą dalyką ir skirti tiek dėmesio, kaip matematikai, kalboms, istorijai, ar bet kuriai kitai disciplinai. Manau, kad visuomenės laisvumą galima išmatuoti pagal tai, kaip ir kiek toje visuomenėje kalbama apie seksualumą.
– Akivaizdu, kad savo knygose liečiate daugybę svarbių ir nepatogių temų, bet vis dėlto, kas Jus labiausiai įkvepia ir skatina rašyti?
– Galimybės su skaitytojais pasidalinti jausmais, įsitikinimais, patirtimi, žiniomis... Manau, kad tai mus, rašytojus ir skaitytojus, ne tik jungia, bet ir praturtina.
– O kuri Jūsų knyga Jums pačiam brangiausia?
– Visos, kiekviena savotiškai. Brangus jaunimui skirtas romanas „100 drakonų“, brangi naujausia knyga „Koncertai obojui“, esu labai dėkingas „Viršiloms“, jei nebūtų „Sachibo“, dabar mudu tikriausiai nesikalbėtume.
– Daug dirbate, rašote ne tik grožinę literatūrą, scenarijus ir dramas, bet ir esė bei kritikos straipsnius, dėstote universitete. O kaip ilsitės?
– Savo veiklos nelaikau darbu.
– Mums, lietuviams, Bosnijos ir Hercegovinos literatūra labai egzotiška ir nepažinta. O ką jūs girdėjote apie lietuvių kultūrą ir literatūrą?
– Prieš dvidešimt penkerius metus trumpam lankiausi Vilniuje, kai keliavau traukiniu „Litteraturexpress Europe 2000“. Kartu keliavo du lietuvių rašytojai – Laurynas Katkus ir Eugenijus Ališanka. Dalyvavome keliuose susitikimuose su rašytojais, lankėmės universitete. Pamenu, kad Lietuvoje daug kas man priminė Slovėniją ir Kroatiją, nes ir šios šalys išgyveno greitą demokratinį perversmą.
– Ko tikitės iš šios antrosios kelionės į Lietuvą?
– Kad nenuvilsiu pasitikėjimo, kurį parodėte mane pasikviesdami ir versdami „Sachibą“.
– Ką rašote dabar?
– Mokslinės fantastikos romaną vaikams. Turiu šešiametį sūnų, kuris labai domisi robotais.