Aistros per spektaklius turėtų virte virti, nes De Grijė 35-erių Thiago dainuos pakaitomis su kitu Lotynų Amerikos atstovu – taip pat garsiu tenoru čiliečiu Giancarlo Monsalve.
Mokytis muzikos pradėjęs gimtajame San Paule, dėl savo neįtikėtino talento T. Arancamas dar labai jaunas ėmė siekti svaiginančių aukštumų: laimėjo prestižinius vokalistų konkursus, tapo pirmuoju brazilų solistu, pakviestu tobulintis į legendinio Milano teatro „La Scala“ akademiją, ten sutiko dabartinį savo vokalo mokytoją maestro Vincenzo Manno.
2008-aisiais Plácido Domingo įsteigtame pasauliniame jaunųjų atlikėjų konkurse „Operalia“ jis nuskynė net tris prizus. Po tokios pradžios, kaip ir reikia tikėtis, pasipylė pasiūlymai, kvietimai, darbai nuo Milano iki Jungtinių Arabų Emyratų, Vašingtono, Filadelfijos, Romos, Kvala Lumpūro, Maskvos, Vienos ir Berlyno. Daugybė svarbių tenoro partijų operose: Don Chosė, Kavaradosis, Radamesas, Pinkertonas, Izmaelis, Turidu, Kanio... Na, o kaip De Grijė jis debiutavo 2012-aisiais JAV, Filadelfijoje.
„Tikrai labai laukiu, kada vėl galėsiu dainuoti De Grijė. Juk tai labai įdomus personažas – jis toks romantiškas, tuo pačiu – aistringas. Jis bando kovoti dėl meilės, siekia įtikinti Manon iškeliauti su juo į platų pasaulį, viską daro vedamas aistros. O dar ta nuostabi Puccini muzika, nepaprastai gražios arijos – ši opera nepalieka abejingų“, – sako turbūt garsiausias VCO „Manon Lesko“ solistas.
– Laukiate spektaklio tikriausiai dar ir todėl, kad scenoje susitiksite su Asmik Grigorian?
– O… Asmik! Ji nuostabi mano draugė. Pirmąsyk drauge dainavome dar 2010 metais Rygoje. Beje – taip pat Puccini. Scenoje tarp mūsų chemija atsirado akimirksniu, nes ji – nuostabi artistė, atlikėja, turinti neįtikėtiną vokalą.
Visados laukiu, kol galėsiu dalytis scena su ja ir patirsiu tą bendro darbo malonumą. Mudu su ja panašūs tuo, kad išėję dainuoti žiūrovui atiduodame absoliučiai viską.
– Esate labai užsiėmęs. Ar tik ne A. Grigorian nuopelnas, kad atvykote į Vilnių?
– Tikrai ji šiam sprendimui turėjo įtakos. (Šypsosi.) Apie Vilniuje pastatytą „Manon Lesko“ Asmik man papasakojo prieš kelerius metus ir paklausė, ar nenoriu jame sudalyvauti. Pasakiau „taip“, bet, labai gaila, darbų grafikas buvo toks įtemptas, kad atvažiuoti negalėjau.
Pagaliau šįsyk radau savo tvarkaraštyje spragų ir atlėkiau čia. Taigi jūs teisi, tai – Asmik nuopelnas.
– Tapti pirmuoju brazilu, priimtu į „La Scala“ muzikos akademiją – nemenkas įvertinimas.
– Be abejonės. Akademijoje praleidau trejus puikius metus, sutikau daug pasiekusių talentingų žmonių, solistų ir dėstytojų, pianistų. Tų studijų niekada nepamiršiu, nes ten, Milane, turėjau šitiek galimybių lavintis ir pradėti siekti karjeros. Ten sulaukiau man svarbių žmonių palaikymo, skatinimo dirbti ir tikėti savimi.
Žinote, būna tokių mokyklų, kur norisi eiti ne tik dėl to, kad ten reikia mokytis teorijos, o tam, kad pabūtum su nuostabiais mokytojais, autoritetais.
Tą galiu pasakyti apie V. Manno, puikų tenorą, mano mokytoją. Didžiulę įtaką man padarė ir tada akademijai vadovavusi jau šviesaus atminimo Leyla Gencer – žymus sopranas ir nepaprasta pedagogė. Ji, kaip niekas kitas, mokėjo įkvėpti eiti pirmyn. Ji man ir pasiūlė dirbti su V. Manno, rūpinosi, kad turėčiau progų pasirodyti kaip vokalistas, nukreipė karjerą reikiama linkme.
– Iš šalies atrodote likimo numylėtinis – dainuojate pasaulyje garsiausiuose teatruose, su geriausiais orkestrais. Kaip manote, kiek jūsų sėkmę lėmė talentas, kiek – sunkus darbas, kiek – sėkmė?
– Geras klausimas! Išties mano karjera išsiskleidusi po visą pasaulį. O tą sėkmę talentas lemia tik penkiais procentais. Likę devyniasdešimt penki – juodas darbas. Gali turėti didelį talentą, bet jei nedirbsi, nemokėsi jo nukreipti reikiama linkme, nieko nepeši. Tik kantriai dirbdamas, treniruodamas savo instrumentą – balsą – nepalūši sudėtingesnėje situacijoje, kai pavyzdžiui, kažkas gyvenime nesiseks, sirguliuosi, būsi prastos nuotaikos. Geras profesinis pasirengimas padės tai įveikti. Tikrai – talentui duodu tik penkis procentus.
– Papasakokite apie savo šeimą? Gal joje yra daugiau žmonių iš muzikos pasaulio? Gal balsą iš ko nors paveldėjote?
– Mano šeimoje nėra daugiau muzikantų ar dainininkų. Muzika man, sakyčiau, buvo likimo nulemta, ji mane pasirinko, ne aš ją. Lankyti savo mokyklos vaikų chorą pradėjau būdamas šešerių, mokiausi muzikos mokykloje, paskui – klasikinio dainavimo koledže. Tą daryti labai skatino mano šeima – nors ir ne muzikai, bet visiems buvo svarbu, kad muzikuočiau, tam jie man suteikė sąlygas ir įkvėpimą.
– Brazilijoje operos žanras mėgstamas?
– Opera Brazilijoje nėra tokia populiari. Ten žmonės labiausiai mėgsta sambą ir futbolą. (Juokiasi.) Bet pastaruoju metu opera susidomi, apie ją žino vis daugiau žmonių. Tam, matyt, įtakos turi garsūs šiuolaikiniai klasikinės muzikos kompozitoriai brazilai, žinomi solistai.
Pats operą pasirinkau, nes San Paule yra geras teatras, jame dirbo talentingi solistai, dirigentai. Žingsnis po žingsnio ėmiau domėtis, o pirmąsyk gyvai pamatęs Georges'o Bizet „Karmen“, operą tiesiog įsimylėjau.
– Gyvendamas Brazilijoje tikriausiai irgi žaidėte futbolą? Šis sportas, regis, visų brazilų kraujyje.
– Taip. Mes, brazilai, kamuolį spardome visur – net viduryje gatvės, tam net nereikia stadiono ar padoresnės aikštelės. (Šypsosi.) Nesu išimtis, vaikystėje žaidžiau futbolą ir aš, šitas sportas tebėra man tikrai įdomus, galima sakyti, esu priklausomas nuo jo, bet labiau patinka muzika. Taip yra ir bus.
– San Paulą palikote prieš daug metų dėl tarptautinės karjeros. Kaip dažnai grįžtate, aplankote artimuosius?
– Stengiuosi kaip įmanoma dažniau. Kartais, kai pasiseka, į Braziliją grįžtu keturis penkis kartus per metus. Labai ilgiuosi ir šalies, ir šeimos. Bet šiais laikais tikrai lengviau nei prieš penkiolika metų, kai tik išvykau. Dabar juk internetas leidžia jaustis šalia artimųjų ir esant kitame pasaulio krašte.
Beje, kai tenka dainuoti Brazilijoje, jausmas visai kitas, nei tą patį daryčiau kur nors kitur. Čia, matyt, tas pats kaip futbolininkui rungtyniauti gimtojo miesto stadione. Tas jausmas stoti prieš publiką namuose – ypatingas.
– Išmaišėte pasaulį, kur dirbdamas jaučiatės geriausiai?
– Iš esmės man nėra „gerų“ ar „blogų“ scenų, publikos. Kur bedainuočiau – Japonijoje, San Paule, kur nors Italijoje – stengiuosi išlikti savimi ir atiduodu visą širdį, visas jėgas. Žinoma, publika kiekvienoje šalyje šiek tiek kitokia. Smalsu, kaip mane sutiks Vilniuje...
– Turite mėgstamiausią vaidmenį?
– Mano karjera, galima sakyti, – kiekvieno tenoro svajonė. Dainuoju daugumoje, pavadinčiau, operų-bestselerių – „Turandot“, „Toska“, „Manon Lesko“, „Pajacai“... Kuris vaidmuo labiausiai prie širdies, išskirti negalėčiau. Tiesiog dabar dainuosiu De Grijė, vadinasi, jis man ir yra svarbiausias.
– Daug užtrunkate mokydamasis naujos operos, ruošdamas vaidmenį?
– Jei ruošiuosi italų ar prancūzų operos debiutui, parengiu vaidmenį per penkiolika-dvidešimt dienų. Kartais, jei noriu absoliučiai viską nugludinti, prireikia trisdešimties – kad geriau perprasčiau pastatymo stilistiką, kitus charakterius, libreto ir muzikos dermę. Taigi, mėnuo darbo ir naujas vaidmuo jau repertuare. (Šypsosi.)
– Leidžiate sau kartais patingėti?
– Niekada. Esu absoliutus darboholikas, verčiu save be sustojimų judėti pirmyn kaip pamišęs. Repetuoju po keturias, penkias, kartais – ir aštuonias valandas, be to, dar yra prodiusavimas, virtinė kitų darbų.
– Ar tokio lygio atlikėjai prieš spektaklius dar jaudinasi?
– Kodėl turėčiau? Juk ateinu pasirengęs, žinau, kaip ką daryti, dainuoti. Jaudulys sukirba nebent tais atvejais, kai sirguliuoju. Bet tada susiimu, susikoncentruoju ir pasistengiu viską padaryti kuo geriau.
Turiu įprotį spektaklio dieną ilsėtis – iki kokių keturių (jei operos pradžia septintą ar aštuntą valandą) likti namuose su pižama. Likus keturioms valandoms iki spektaklio pavalgau makaronų su parmezano sūriu ir alyvuogių aliejumi. Tai jau tapo savotišku mano ritualu.
– Gal pats tuos makaronus ir verdate? Mokate gaminti?
– Taip, jei gyvenu ne viešbutyje, o bute ar apartamentuose, makaronus prieš spektaklį verdu pats. O ir šiaip esu ne prasčiausias kulinaras – mėgstu ir moku pagaminti ir daugiau patiekalų, ne tik pastą.
– Balsas – labai jautrus instrumentas. Kaip jį saugote? Kaip ilsitės?
– Visa balso kokybės paslaptis – reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis: tobulinti techniką, dainuoti taisyklingai ir dirbti su tikrai profesionaliu vokalo mokytoju, kuriuo turi pasitikėti ir klausyti visų nurodymų.
Apskritai stengiuosi prisižiūrėti: eiti į sporto salę, gerai išsimiegoti, pailsėti, skaniai ir teisingai valgyti. Ir nesu nuobodyla, kuris be darbo nieko gyvenime nemato, kaip galėjo pasirodyti. Man patinka būti tarp žmonių, žavi naujos pažintys, naujų kultūrų pažinimas. Visada įdomu sutikti profesijos brolių – kitų dainininkų. Nemėgstu vienatvės. O didžiausi mano pomėgiai – slidinėjimas ir buriavimas. Kai tik turiu laiko, stengiuosi jų neapleisti.
Atvykęs į naują šalį, nesilaikau vienintelio maršruto „viešbutis-teatras“, nes noriu pažinti nematytą miestą, gastronomines šalies tradicijas – žodžiu, viską, kas tik įmanoma. Manau, tą padaryti spėsiu ir Lietuvoje – girdėjau, kad turite įdomią istoriją, taip pat – kultūrą.
Be to, labai smagu, kad pamatysiu miestą, kuriame užaugo mano draugė Asmik. Jei tik ji ras galimybę, labai norėčiau drauge pasivaikščioti po jos gražų Vilnių, paprašyčiau parodyti ypatingų jo vietų.
– Buriuojate, tai gal turite savo jachtą?
– Ne, paprastai laivą nuomojuosi – tiesiog taip patogiau, nes kartais plaukioju prie Italijos krantų, kartais – kitose vietose, nereikia rūpintis, kaip nugabenti jachtą. Ir apskritai nuomojantis yra mažiau rūpesčių nei turint savą laivą, kurį reikia prižiūrėti.
– Ne tik turite įspūdingą balsą, ir išvaizdą. Tikriausiai gerbėjų neatsiginate?..
– Turiu tikrai daug gerbėjų, gaunu laiškų, taip pat gerbėjos rašo ir į mano feisbuko bei instagramo paskyras. Tai puiku – vadinasi, žmonės seka mano karjerą, pripažįsta ir vertina darbus. Tuo tik džiaugiuosi.
– Beprotiškai daug keliaujate. Kurią pasaulio vietą pavadintumėte namais?
– (Juokiasi.) Lėktuvą, jei jame turiu kompiuterį ir mobilųjį telefoną. Lėktuvuose aš daug mokausi, skaitau grožines knygas, žiūriu filmus.
Turiu namus Monake, bet, kaip pats sakau, aš – pasaulio sūnus, esu visur ir visada.
– Papasakokite apie savo šeimą. Turite vaikų?
– Su žmona Michela turime mažą sūnelį Diego, bet daugiau vengiu šia tema kalbėti viešai.
– Kokia kita jūsų stotelė po Vilniaus?
– Po Vilniaus lekiu į Prahą, po to – Milaną, su prodiuseriu turime pabaigti vieną didelį pasaulinį projektą. Tai turbūt bus svarbiausias mano darbas gyvenime. Pakui dainuosiu Brazilijoje ir pradėsiu naują didelį turą su savo prodiuseriu. Planų ir darbų trūkumu nesiskundžiu ir kaip man tai patinka!
– Intriguojate! Koks gi tas didysis jūsų projektas?
– Jį pats ir prodiusuoju. Man tai bus naujas dalykas, kai savo didžiąją operos karjerą, patirtis ir sukauptas žinias pritaikysiu visiškai kitai rinkai. Projekte skambės naujos ir senos mano gimtos Brazilijos dainos, jame dalyvaus žymūs mano šalies atlikėjai. Tai bus tarsi didžiosios operos virsmas, priartėjimas prie populiariojo atlikimo. Tikiuosi projektą baigti antrame šių metų pusmetyje ir išpopuliarinti jį visame pasaulyje. Su tikrai garsia brazilų atlikėja, pernai laimėjusia Lotynų Amerikos „Grammy“ statulėlę, nufilmavome nuostabų video Viduržemio jūroje Italijoje. Buvo nuostabu. Mano kelyje pučia nauji vėjai.