Tada gyvenau Baškirijoje, Pietų Urale, dirbau miesto laikraštyje „Sterlitamakskij rabočij“ žurnaliste, man buvo 27-eri. O svečias, kuriam Alberto paprašyta sutikau parodyti Sterlitamaką, buvo fotografas Vitas Luckus. Nepažinojau jo, netgi nieko apie jį iki tol nebuvau girdėjusi.
Jautė sentimentus Lietuvai
A. Murzagulovas jautė gilius sentimentus Lietuvai, kasmet čia lankydavosi, rengė parodas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, turėjo garsių draugų dailininkų, bendravo su Vilniaus turistų klubu, kuriam vadovavo Algimantas Jucevičius.
Albertas ir pasikvietė V. Luckų į Baškiriją, pažadėjęs suorganizuoti plaukimą Agidelės (Belaja) upe. Albertas kasmet pavasarį, vandeningiausiu metu, leisdavosi žemyn upe, plaukimą derindamas su badavimu. Buvo įtikėjęs, kad badavimas atjaunina organizmą, tad per visą kelionę, o ji trukdavo apie mėnesį, gerdavo tik vandenį.
Aišku, V. Luckui ir jo žmonai Tatjanai tokie išbandymai negrėsė. Mane Albertas irgi bandė įtikinti badauti bent dieną per savaitę – ne todėl, kad nebūčiau apkūni, o atvirkščiai, kad priaugčiau svorio. Pagimdžiusi ir krūtine maitinusi tris vaikus atrodžiau lyg perkarusi katė. Būdama 171 cm ūgio svėriau tik 59 kg.
Dabar, kai madoje itin lieknos, gal ir didžiuočiausi tokiu svoriu, o tada net dailininkui atrodžiau per liesa. Bet badauti nepradėjau – turėdama didelę šeimą ir dirbdama negalėjau būti ir leisgyvė nuo alkio.
Užteršto miesto atgaiva – upė
Prieš kelionę V. Luckus porą dienų praleido Sterlitamake. Albertas tuo metu gyveno mediniame, raižiniais išpuoštame dideliame tradiciniame totoriškame name prie pat Aškadaro upės, senamiestyje, per kelis šimtus metrų nuo redakcijos, kur aš dirbau.
Sutikusi ateiti maniau, kad neužtruksiu ilgiau, nei valandą, tiek, kiek trunka pietūs. Paklausiau, ką V. Luckus norėtų pamatyti. Jo netraukė naujieji rajonai, o juo labiau paminklai, nebuvo įdomi senoji medinė architektūra.
V. Luckus norėjo pasivaikščioti prie Aškadaro, upės, kurią ir aš labai mėgau. Vasarą prieš darbą, nuvedusi jaunesniąją dukrą į darželį, kuris buvo prie pat paplūdimio, išsimaudydavau ir šlapia galva ateidavau į darbą. Be manęs anksti ryte ten plaukiojo tik žąsys.
Nuvedžiau V. Luckų iki kabančio tilto per Aškadarą, mano mylimiausios vietos Sterlitamake. Man tas tiltas ir nuo jo atsiveriantis natūralios gamtos vaizdas buvo vienintelė atgaiva šiame industriniame mieste.
Visa kita Sterlitamake buvo be galo nyku, miestas nejaukus, plikas, vėjų perpučiamas, juk aplink – stepė. O dar nuolat užterštas iš penkių didžiulų gamyklų kaminų ir ventiliacijos įrenginių išleidžiamųs nuodingų dujų – nesant vėjo jos pasklisdavo virš miesto lyg rūkas, nemalonus kvapas vertė sulaikyti kvėpavimą. Bet, būdama prie Aškadaro, jausdavausi lyg grynoje gamtoje, gal vanduo sugerdavo dujas?
Stebino fotografavimo maniera
Eidamas siūbuojančiu tiltu, Vitas nesustodamas fotografavo. Man tai buvo keista, nes paprastai fotografai sustoja, nusistato ryškumą, fokusą, tai užtrunka minutę – kitą. O Vitas fotografavo ir fotografavo, per minutę po kelias dešimtis kadrų.
Garsiai suabejojau, ar gausis nuotraukos taip fotografuojant. Klausimas jo neužgavo, gal jau šimtą kartų buvo jį girdėjęs. Vitas paaiškino, kad turi modernų užsienietišką fotoaparatą, kuris pats nustato reikiamus parametrus. Tai skambėjo kažkaip fantastiškai, juk buvo 1981 metai, redakcijos fotografas Sergejus Tribunskis didžiavosi turįs puikų aparatą, bet jis automatiškai nenusistatydavo.
Pavaikščiojome gal porą valandų, aš pradėjau nervintis, kad vėluoju grįžti iš pietų pertraukos, galvojau, kaip reikės pasiteisinti. Su V. Luckumi kalbėjome nedaug, jis vis keitė fotojuostas, net neįsivaizduoju, kiek jų išfotografavo. Atrodė, kad fotografuoja apskritai nežiūrėdamas, iš šono, iš apačios, iš viršaus.
Kolegas siutino moterų aktais
Kai sugrįžome pas Albertą, kieme jau laukė padengtas stalas. Alberto namas ir kiemas buvo ypatingi – name buvo išlikę atskiri musulmoniški įėjimai moterims ir vyrams. A. Murzagulovas, būdamas itin šiuolaikiškas žmogus, o Baškirijoje net savotiškas disidentas, nepriklausęs jokioms sąjungoms ir partijoms ir netgi tapęs moterų aktus, kurie baisiai piktino jo kolegas, nesilaikė musulmoniškų tradicijų. Tačiau mėgdavo pajuokauti parodydamas, kurios durys skirtos moterims.
O kiemas skendėjo žolėse ir tradicinėse, savaime patvoryje išaugusiose gėlėse, sodriai bujojančiose piliarožėse. Viename paveikslų jis net nutapė savo kiemo piliarožes. Deja, vėliau, po skyrybų su pirmąja žmona, jam teko dalintis būstą ir išsiskrausyti į daugiabutį kartu su savo mūza, naująja žmona Irina.
Alberto žmona pagamino sultingų mantų, pamerkė gėlių, pastatė gertuvę su degtine, papjaustė nuostabiai saldžių baškiriškų pomidorų. Deja, aš turėjau skubėti į darbą, tad greit užkandau mantų ir atsisveikinau. Tuo metu man labiau rūpėjo, kaip pasiteisinsiu dėl vėlavimo, o ne galimybė pabendrauti su ypatingu žmogumi ir fotografu V. Luckumi.
Diena, įstrigusi į atmintį
Taip praėjo diena, kuri visam laikui įstrigo mano atmintyje. Maniau, kad tuo pažintis su V. Luckumi ir baigėsi. Tačiau, po kelionės upe su žmona Tatjana ir A. Murzagulovu sugrįžęs į Lietuvą, jis atspausdino ir perdavė A. Murzagulovui kelias Baškirijoje darytas nuotraukas. Dvi buvo skirtos man.
Viena – garsioji nuotrauka iš Aškadaro paplūdimio. Aš neprisiminiau, kad jis ten būtų fotogrfavęs. Albertas pasakė, kad Vitas kitos dienos rytą, prieš iškeliaujant, dar buvo nuėjęs prie Aškadaro. Ko gero, tada ir padarė tą nuotrauką.
Ji mane pakerėjo akimirksniu. Atrodo, nuotraukoje – nieko ypatingo: tik dvi paprastai apsirengusios mergaitės, tvarkingai sustatytos basutės, dviejų medžių kamienai, o už jų – senamadiškas paplūdimio grybas, pilna žmonių Aškadaro upė ir kaimo peizažas už jos.
Ši nuotrauka netruko išgarsėti tuoj po to, kai V. Luckus, ypatingu menininko žvilgsniu apdovanotas Lietuvos fotografas, ją nusiuntė InterPress-Foto komisijos nariams. Ji buvo pripažinta viena iš penkių geriausių metų nuotraukų. Pripažinimo sulaukė ir visas Baškirijos ciklas – kartais ironiškas, bet dažniausiai liūdnas, veidrodinis nykaus baškirų gyvenimo atspindys.
Įamžino liūdną ir pavargusią
Kita man perduota nuotrauka padaryta Alberto namų kieme, jau po pasivaikščiojimo su V. Luckumi. Aš net nepastebėjau, kada Vitas mane nufotografavo, jis fotoaparato išvis nepaleido iš rankų, nebekreipiau dėmesio. Sėdžiu prie medinio stalelio kieme, nukrauto Alberto žmonos vaišėmis. Liūdna, pavargusi. Tokia aš tada ir buvau. Kažkaip V. Luckus tai pagavo, nors abejoju, kad būčiau pasakojusi jam apie save. Geriausia mano nuotrauka.
Tada parašiau laišką V. Luckui, padėkojau už nuotraukas bei nusiunčiau klausimus, norėjau padaryti interviu „Sterlitamakskij rabočij“ laikraščiui. Albertas man aprašė V. Luckaus reakciją:
„Perdaviau Luckui tavo laišką, skaitydamas jis kelis kartus patenkintas krenkštelėjo, tardamas „nuoširdžiai parašyta, labai nuoširdžiai...“ Nežinau, ar jis ką nors padarys, ko prašei, bet aš jam priminsiu“.
Ir prierašas: „Na bet jis geria... Kaip tikras lietuvis, kaip, kaip, kaip ... Luckus!! O dar jis man sakė, kad išleistos dvi knygos apie jį (viena rusų kalba, kita anglų).“
Dievino V. Luckaus žmoną Tatjaną
Daugiau bendrauti neteko, tačiau apie V. Luckų vis išgirsdavau iš A. Murzagulovo. Albertas be galo didžiavosi V. Luckaus nuotrauka, padaryta gal 1986 metų pradžioje. Vėliau jis ja papuošė savo parodos katalogą. Provokuojanti, emocinga nuotrauka – indėniškai išdažyta pusė plikos dailininko galvos. Tarsi viena žmogaus pusė kaukė, o kita – tikroji esybė. Į akis krenta kaukė, o žmogaus veido tarsi ir nematai. Kas netikra, visuomet spalvingiau, nei tiesa.
Albertas, gana ironiškai atsiliepdavęs apie moteris, tiesiog dievino V. Luckaus žmoną Tatjaną, pasakojo apie ją kaip apie tobulą žmoną, puikią fotografę. O aš, deja, Tatjanos neprisimenu – gal ji atvyko kitą dieną. Jei būčiau mačiusi, tikrai neužmirščiau.
1987 metais Albertas man pasakė, kad V.Luckus nusižudė. Nebėra ir A. Murzagulovo – jis mirė 2011 metais, sulaukęs 75 metų. O aš 1988 metais sugrįžau į Lietuvą. 1997 metais padėjau Albertui organizuoti parodą Klaipėdoje, kelis kartus buvome susitikę Palangoje, kur jis poilsiavo su šeima, Vilniuje.
Jaunystės Aškadaras virto grioviu
Šiemet po 28 metų sugalvojusi su vaikais aplankyti Sterlitamaką, svajojau apie Aškadarą. Net viešbutį užsisakėme kuo arčiau upės, kad aš galėčiau kasryt ten maudytis, kaip prieš 30 metų. Troškau įbristi į tą pačią upę ir vėl pasijusti tokia pat jauna, žvali, kupina gyvybės.
Atvykę jau patį pirmą vakarą išsiruošėme prie Aškadaro. Skubėjau prie jo vedama džiugios minties, jog tuoj panersiu į jaunystės upę, į šiltą vandenį, plauksiu kaip kadaise gėrėdamasi jos krantais. Bet tiesą sako žmonės, kad neįbrisi į tą pačią upę. Juolab po 30 metų.
Vietoj upės pamačiau griovį. Keli vaikai lyg ir plaukiojo vandenyje, bet vienam jų atsistojus Aškadaro viduryje vanduo tesiekė bambą. Negalėjau patikėti savo akimis – kur upė, kur kabantis tiltas, kur gražiausi rytmečio prisiminimai?
Draugai ramino – prieš porą dešimtmečių pastatyta užtvanka nusekino upę... O neprižiūrimi krantai užaugo krūmais ir medžiais. O vietoj raižiniais išpuoštų medinių namų palei upę išdygo baisos naujųjų rusų vilos, kurias saugo vis į gatvę išbėgantys skalijantys šunys.
Pasimetusi Europos pakraštyje
Radau vietą, kur V. Luckus padarė savo garsiąją nuotrauką. Mergaičių nebesimatė... Joms dabar irgi virš 50-ies... Nebebuvo ir medžių, nukirsti. Bet stovėjo suoliukas, o ant jo sėdėjo seneliukas. Paklausiau, kur kabantis tiltas, kur upė, kodėl nuseko, kodėl apaugo krūmais?
– Kabantį tiltą nugriovė, nes pastatė automobilinį, – mielai paaiškino puikiai atrodantis 80-metis Kamilis Kadyrovičius Vachitovas. – Aukštupyje pastačius užtvanką, nuseko upė. O krūmais ir medžiais nesirūpina miesto komunalinė tarnyba, turėtų juos iškirsti.
Aš taip ir neišsimaudžiau Aškadare, nors dabar gailiuosi. Reikėjo bent įbristi. Nesvarbu, kad vandens tik iki juosmens. Galėjau ateiti anksti ryte, viešbutis juk greta. Vieną rytą aš netgi bandžiau, bet išsigandau piktų neprižiūrimų šunų ir girtuoklių bei narkomanų. Vieną jų, man einant prie Aškadaro paplūdimio, kaip tik tramdė policininkai. Ryte, pusę aštuonių.
Tokia liūdna realybė – nebėra V. Luckaus ir jo garsiojoje nuotraukoje įamžinto paplūdimio nebėra. Ir to laiko – 1981 – nebėra. O Baškirija ne ką pasikeitė – gilumoje ji tebėra tokia pat, kaip garsiajame V. Luckaus Baškirijos cikle: pasimetusi Europos pakraštyje.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje kas mėnesį pateikiama svarbiausių meninių įvykių apžvalga, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomos Lietuvos ir su ja susijusios garsios asmenybės.
