Prancūzijos užsienio reikalų ministerija išsiuntė jį į Meksiką skaityti paskaitų. Bretonas mielai sutiko išvykti iš Prancūzijos, mat tuo metu atrodė, kad neišvengiamai kils karas; jis norėjo susipažinti su Trockiu (1928 m. Bretonas įstojo į Komunistų partiją, bet netrukus, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, išstojo ir ją viešai sukritikavo), bet svarbiausia − jis norėjo ištyrinėti kraštą, kuris, kaip ir spėjo, buvo siurrealistinė vieta „par excellence“.
Kitąmet jis rašė: „Siurrealizmą randu Meksikos reljefe, floroje, dinamizme, kurį šiam kraštui suteikė jo rasių mišinys, taip pat didžiuose Meksikos siekiuose.“ Visus šiuos „sur-realit“ jis stebėjo kartu su Riveromis, iškylaudamas Meksiko apylinkėse, Gvadalacharoje ir apžiūrinėdamas netoli sostinės esančias bažnyčias. (Kartais jį lydėdavo Trockis. Per vieną tokią išvyką Trockis įtūžo, mat Bretonas vienoje bažnyčioje nuo sienos pasivogė „retables“ [tai nedideli apžadiniai piešinėliai – padėka šventajam]. Bretonui šie „ex voto“ buvo tikras siurrealistinis lobis, o Trockis juos vertino kaip bažnytines ikonas, nors pats buvo įsitikinęs marksistas.)
Iš pradžių Bretonas ir jo gražuolė žmona Jacqueline apsistojo pas Lupe Marin, bet kitus viešnagės Meksikoje mėnesius jie gyveno pas Riveras San Angelyje. Nors laukdama Bretono atvykimo Frida jaudinosi – Jeanas van Heijenoortas jai buvo pasakojęs, kad jis labai gražus, – siurrealistas jai nepatiko. Jo pomėgis kurti teorijas ir manifestus Fridai atrodė dirbtinis, nevykėliškas ir nuobodus, ją erzino Bretono tuštybė ir arogancija. Tačiau Jacqueline, kaip ir Frida, tapytoja, buvo žvitresnio proto; Fridai tai labai patiko, jai būdavo smagu. Jos artimai susidraugavo.
Liepos mėnesį Bretonai, Riveros ir Trockiai išvyko į Packuaro miestą Mičoakane. Tai labai gražus miestas grįstomis gatvėmis, didžiulėmis aikštėmis ir žemais baltais namais su raižyto medžio kolonomis ir čerpių stogais. Jie buvo sumanę dienomis iškylauti po Packuaro ežero pakrantėse išsibarsčiusius kaimelius, o vakarais kalbėtis apie meną ir politiką. Šiuos pašnekesius ketino paskelbti spaudoje kaip „Packuaro pokalbius“. (Pirmą „pokalbių“ vakarą daugiausia kalbėjo Trockis – dėstė savo teoriją, esą ateities komunistinėje visuomenėje nebūsią meno ir gyvenimo perskyros. Žmonės puošią savo namus, tačiau nebūsią profesionalių tapytojų, pataikaujančių globėjų skoniui.)
Nekeista, kad Frida ir Jacqueline šiose diskusijose nedalyvavo. Frida džiaugėsi, kad jos nepriėmė, mat negalėjo pakęsti oficialių organizuotų pokalbių, o politikavimas remiantis abstrakčiomis teorijomis ją vargino. Tad Packuaro pokalbių metu abi moterys, įsitaisiusios kampe, pradėjo žaisti – iš pradžių siurrealistinį žaidimą „cadavre exquis“, paskui kiek nekaltesnį meksikietišką rankų žaidimą, Fridai žinomą dar iš vaikystės. „Mes elgėmės kaip dvi mokinukės, – pasakojo Jacqueline Breton, – nes Trockis buvo labai griežtas. Pavyzdžiui, negalėjome rūkyti. Jis mums pasakė, kad moterims negalima rūkyti. Frida vis tiek prisidegė cigaretę. Ji žinojo, kad jis ką nors pasakys, todėl išėjome rūkyti į lauką. Mudviem labai patiko Trockis. Jis viską vertino perdėtai, o jo pažiūros buvo labai senamadės.“
Nors Frida niekino Bretoną, šis buvo jos pakerėtas, o pamatęs jos darbus dar labiau ja susižavėjo. Jis ne tik pasisiūlė surengti jos parodą Paryžiuje po debiuto Niujorke, bet ir parašė labai teigiamą, gal kiek tuščiažodišką esė Julieno Levy rengiamos parodos brošiūrai. Šioje esė Bretonas įvardija Fridą kaip savamokslę siurrealistę:
„Negaliu apsakyti, kaip nustebau ir apsidžiaugiau, kai atvykęs į Meksiką pamačiau, kad jos [Fridos] darbuose, ypač naujausiuose, skleidžiasi siurrealybės žiedai, nors jie buvo pradėti ničnieko nežinant apie idėjas, kuriomis paremta mano draugų ir mano paties veikla. Tačiau šiuo Meksikos tapybos raidos momentu – nuo devyniolikto amžiaus pradžios joje beveik nematyti užsienio šalių įtakos, Meksikos tapyba giliai susijusi su savo ištakomis – pats įsitikinau, kaip čia, kitoje Žemės rutulio pusėje, spontaniškai prasiveržia ta pati smalsumo dvasia: kokiems iracionaliems dėsniams paklūstame? Kokie subjektyvūs impulsai leidžia mums bet kuriuo metu pasirinkti teisingą kryptį? Kokie simboliai ir mitai vyrauja tam tikruose dalykų junginiuose arba įvykių jungtyse? Ką reiškia akies gebėjimas iš regėjimo galios virsti vizijų galia?.. Šiame mene net yra dalelė tokio žiaurumo ir humoro, kurie tik ir gali sujungti išskirtines tikrąsias jėgas, sumišusias stebuklingame gėrime, kuris yra Meksikos paslaptis. Įkvėpimo galią čia stiprina keistos lytinės brandos ekstazės ir gimties slėpiniai. Autorė nelaiko jų asmeniškais minties prezervais, kaip tai įprasta kai kuriuose vėsesnio klimato kraštuose, ir išdidžiai juos demonstruoja, maišydama atvirumą ir įžūlumą...“
Spalio pradžioje, džiaugsmingai atšventusi atsisveikinimo vakarėlį, pakiliai nusiteikusi Frida išvyko į Niujorką. Rengė parodą, neseniai pardavė Edwardui G. Robinsonui keturis savo paveikslus, todėl atgimė jos pasitikėjimas savimi ir savarankiškumas. Ji tryško energija. Tokiems draugams, kaip Noguchi ir Julienas Levy, Frida net leido suprasti, kad atsiskyrusi nuo Diego, kad jai jo „gana“ ir ji „gyvenanti savo gyvenimą“. Levy, vienas iš Fridos pakerėtųjų tuo metu, prisimena, kad ji „,vis-a-vis“ su vyrais elgėsi nevaržomai. Ji dėjosi, esą jai nerūpinčios Diego mergaitės, ir visiškai ramiai man pasakodavo apie Diego draugę, kuri esanti ir jos draugė. Ji norėjo sudaryti man įspūdį, esą ji ilgisi Diego, bet jo nebemyli. Kartais ji kalbėdavo apie jį kažkaip mazochistiškai, o kartais taip, tarsi jis būtų jos mylimiausias vergas, kurio ji negalinti pakęsti. „Tas senas storas paršas dėl manęs bet ką padarytų, – sakydavo ji. – Pasakysiu jam, ką daryti, bet jis toks bjaurus.“ O kitąkart sakydavo: „Jis tik lėlytė. Kaip jo ilgiuosi. Keista, aš jį tiesiog dievinu.“ Taip dviprasmiškai kalbėti ją vertė dvilypiai jos pačios jausmai“.
Per parodos [Niujorke] atidarymą Frida apsivilko meksikietiškus drabužius; ji atrodė įspūdingai ir tobulai papildė savo darbus, puoštus liaudiškais rėmais. Žiūrovų susirinko gausiai, visi guviai nusiteikę, mat tada meno galerijų buvo vos kelios, o avangardinių beveik visai nebuvo, tad tokios parodos, kaip ši, atidarymas buvo didelis įvykis. Levy prisimena, kad Noguchi ir Clare Luce tryško entuziazmu, į parodą atvyko ir Georgia O’Keeffe bei daug kitų meno pasaulio įžymybių. Niekas dar nebuvo matęs ko nors panašaus į tuos dvidešimt penkis eksponuojamus darbus.
Kur tik pasirodydavo, Frida sukeldavo sensaciją. Julienas Levy prisimena jųdviejų apsilankymą „Central Hanover“ banke Penktojoje aveniu: „Kai įėjome vidun, mus apspito pulkas atsekusių iš paskos vaikų, nors durininkas ir bandė jų neįleisti. „Iš kur čia cirkas?“ – šūkaliojo jie. Žodis „fiesta“ būtų buvęs tikslesnis. Frida nuo galvos iki kojų vilkėjo meksikietiškai. Atrodė labai gražiai, įspūdingai, deja, rauktus tautinius sijonus segėjo ne dėl įspūdžio. „Dabar, kai mano nesveika koja taip bjauriai atrodo, turiu dėvėti ilgus plačius sijonus [sakė ji].“
Per Levy Frida suartėjo su energingų, inteligentiškų žmonių būreliu, mat Levy buvo rafinuotų manierų, iškalbus ir gražus, mėgo nuotykius ir staigmenas. Per jį Frida susipažino su siurrealistu Pavelu Čeličevu, kurio tapybos darbų paroda „Phenomena“ buvo surengta toje pačioje galerijoje pirma Fridos parodos. „Man patinka šitas vyrukas, – sakė Frida. – Man patinka jo darbai, nes juose yra nenormalybių.“ O siurrealistai dievino Fridą, nes ji turėjo tai, kas, anot Bretono, buvo svarbiausia siurrealistinė vertybė – „la beaute du diable“. Ji buvo patyrusi pasakotoja, su visais kalbėdavo tiesiai, visa savo asmenybės jėga. Jos balsas buvo švelnus, šiltas ir žemas, kiek vyriškas, ji nesistengė atsikratyti akcento nei įpročio kalbėti „spalvinga“ anglų kalba, nes suprato, kad tai daro ją dar patrauklesnę. Kritikas siurrealistas Nicolasas Calasas prisimena, kad Frida „visiškai atitiko siurrealistinį moters idealą. Ji buvo teatrališka, labai ekscentriška. Ji visada labai sąmoningai vaidino savo vaidmenį, o jos egzotiškumas bemat patraukdavo dėmesį“.
Tik sveikata varžė Fridą. Julienas Levy norėjo paslampinėti su ja po Harlemo barus, bet prisimena, kad „tas pasiūlymas jos nesužavėjo, tikriausiai dėl to, kad buvo pavargusi ir negalėjo linksmintis iki išnaktų. Slampinėti po barus nelengva, jei kojos nelaiko. Ji negalėjo įveikti luošumo. Perėjus tris kvartalus, jos veidas paniurdavo ir ji įsikibdavo palydovui į ranką. Jei eidavom toliau, ji nenorom pasakydavo: „Reikia stabdyti taksi.“ Ji nemėgo to sakyti“. Frida turėjo pagrindo nemėgti daug vaikščioti. Vis dar skaudėjo dešinę koją. Ant pado atsirado karpų, nuolat vargino stuburo skausmai. Po parodos uždarymo ji susirgo, todėl lankė daug gydytojų, ortopedų bei kitų specialistų. Galiausiai Anitos Brenner vyras, geras Fridos draugas, daktaras Davidas Gluskeris sėkmingai užgydė trofinę kojos opą, kuri ją vargino daugelį metų. Be to, pasirodę sifilio požymiai paskatino gydytojus atlikti Wassermano ir Kahno tyrimus. Atsakymas buvo neigiamas.
Nors sveikata neleido Fridai lankytis muziejuose ir slampinėti po barus, tačiau netrukdė jai mėgautis laisve nuo Diego. Būdama toli nuo ginkluoto vyro, Frida naudojosi visomis vyliaus galiomis ir atvirai mėgavosi savo poveikiu vyrams. Levy ji atrodė kaip „mitologinė, ne šio pasaulio būtybė – išdidi ir visiškai savimi pasitikinti, kartu nepaprastai švelni ir tvirta kaip orchidėja“. Jos žavėjimasis savimi žavėjo vyrus, Levy – taip pat. Jis padarė nuotraukų seriją, kurioje Frida apsinuoginusi iki juosmens tvarkosi ilgus juodus plaukus. „Ji darydavosi šukuosenas, įsipindama į plaukus visokių daikčiukų. Išleidusi plaukus sudėliodavo tuos daikčiukus tam tikra tvarka ant tualetinio stalelio, paskui juos vėl įsipindavo. Plaukų šukavimasis atrodė kaip paslaptinga ceremonija. Parašiau jai eilėraštį apie tai ir nusiunčiau Josepho Cornello daiktų dėžutę. Dovanojau Cornellui Fridos plaukų garbaną, savo eilėraštį ir Fridos fotografiją, ir jis sudėliojo viską dėžutėje iš mėlyno stiklo ir veidrodžių taip, tarsi ten būtų pati Frida.“
Kartą Levy nusivežė Fridą į Pensilvaniją pas savo klientą ir draugą Edgarą Kaufmanną vyresnįjį, kuris, pasak Levy, norėjo būti Fridos mecenatas. Kelionė traukiniu buvo tokia, kokios ir turi būti kelionės traukiniu, – lėtai, bet nenumaldomai tvenkėsi erotinė įtampa. Tačiau jiems atvykus Frida ėmė flirtuoti ne tik su Levy, bet ir su senyvu šeimininku bei jo sūnumi. Ji elgėsi „su savo vyrais labai atsainiai“, – prisimena Levy. Jai patiko juos kiršinti, dumti akis vienam gerbėjui, esą kitas – tikras įkyruolis arba „nuobodybė“. Vakare nei Levy, nei Kaufmannas neskubėjo eiti miegoti, kiekvienas laukė, kada kitas pasišalins pirmas, o pats galės romantiškai praleisti likusį vakarą vienudu su Frida. Jai nuėjus į savo kambarį, įmantrūs dvigubi namo „Krintantis vanduo“ laiptai virto vakarinio spektaklio scena. Palūkėjęs, kol visi sumigs, Levy išsliūkino iš savo kambario ir viena laiptų puse pasuko aukštyn. Jis labai nustebo pamatęs, kad kita laiptų puse į viršų lipa namo šeimininkas. Abu grįžo atgal. Tai kartojosi kelis kartus. Galiausiai Levy pasidavė. Tačiau grįžęs į miegamąjį rado Fridą – ji laukė jo!
Kur kas rimtesnis gerbėjas buvo Nickolasas Muray. Vengrų kilmės pašto tarnautojo sūnus atvyko į Jungtines Valstijas 1913 m. Jam buvo videšimt vieneri, kišenėje jis turėjo dvidešimt penkis dolerius. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje jis jau buvo vienas žymiausių fotografų portretistų. Jo garsenybių portretus spausdino „Harper’s Bazaar“ ir „Vanity Fair“ – vieną iš daugelio jo darytų Fridos fotografijų 1939 m. išspausdino „Coronet“ – be to, jis aktyviai dirbo komercinės fotografijos srityje. Jis buvo įvairiapusis žmogus: rašė kritinius straipsnius žurnalui „Dance“, pilotavo lėktuvus, buvo fechtavimo čempionato prizininkas (1927 ir 1928 m. laimėjo Jungtinių Valstijų „Olympic Saber“ titulą bei rapyrų ir kardų komandines pirmenybes). Jų santykiai buvo sudėtingi – Frida susiginčijo su juo per parodos atidarymą, – bet kad jų meilės būta stiprios, matyti iš Fridos laiškų, kuriuos ji rašė jam (angliškai) iš Paryžiaus:
„Mano dievinamasis Nickai, „mi nino“ [rašė ji 1939 m. vasario 16 d.], tavo telegrama atėjo šį rytą, labai verkiau – iš laimės, nes ilgiuosi tavęs visa širdimi ir krauju. Tavo laišką, mano mielasis, gavau vakar, jis toks gražus, toks švelnus, kad neturiu žodžių apsakyti, kiek džiaugsmo jis man suteikė. Dievinu tave, mano meile, patikėk, taip nemylėjau nieko kito – tik Diego bus toks artimas mano širdžiai, kaip tu, – visada... Kiekvieną akimirką ilgiuosi tavęs, tavo balso, tavo akių, tavo rankų, tavo gražiųjų lūpų, tavo juoko, tokio tyro ir nuoširdaus. TAVĘS. Myliu tave, mano Nickai. Esu tokia laiminga, galvodama, kad myliu tave, – galvodama, kad lauki manęs – myli mane.
Mano brangusis, daug kartų pabučiuok nuo manęs Mam. Visada prisimenu ją. [Kas buvo Mam, nežinoma. Muray dukters Mimi nuomone, tai buvo jo studijos asistentė.] Pabučiuok ir Arią bei Leą [Muray dukterys]. Tau mano širdis kupina švelnumo ir glamonių. Vienas ypatingas bučinys tau į kaklą.
Tavo Xochitl“
Hayden Herrera. Frida: Fridos Kahlo biografija. Iš anglų k. vertė Goda Sodeikaitė. K. Kitos knygos, 2014.