Britų rašytojas ir buvęs nusikaltėlis Lietuvos paaugliams: atgal į kalėjimą nebegrįžtu dėl meno

Pirmosiose eilėse sėdintys sportinę aprangą ir kedus dėvintys jauni vaikinai trumpų plaukų šukuosenomis elgiasi santūriai. Su svečiais, atvykusiais į nepilnamečių pataisos namuose atidaromą gatvės meno ekspoziciją, kurią patys ruošė kartu su pasaulyje kylančia gatvės meno žvaigžde Ernestu Zacharevičiumi, fotografu Donatu Stankevičiumi ir kitais britų bei Lietuvos kūrėjais, bendrauja tik nedrąsiais žvilgsniais.

Visą savaitę Kauno nepilnamečių pataisos namuose vyko kūrybinės dirbtuvės, menininkų paskaitos, žongliravimo pamokėlės, prikausčiusios dalies nuteistųjų paauglių dėmesį. Pataisos namuose Kaune, kurie yra vienintelė nepilnamečiams skirta laisvės atėmimo vieta Lietuvoje, kali jaunuoliai už įvairiausius nusikaltimus – ir už smulkias vagystes, ir už visuomenei šoką sukėlusias žiaurias žmogžudystes ar seksualinę prievartą. 

Čia – ir vaikinas, nuteistas už trylikametės mergaitės iš Alytaus, atvykusios į pirmąjį pasimatymą Vilniuje, nužudymą, ir Kaune mažamečius žaginęs paauglys, ir už mirtinai suspardytą benamį veikiant bendrininkų grupėje vieno daugiabučio Palangoje laiptinėje bausmę atliekantys vaikinai, ir bendraamžio tėvų elektroninės bankininkystės slaptažodžius, apsimetęs seksualines paslaugas teikiančia mergaite, išviliojęs bei banko sąskaitas ištuštinęs berniukas. „Mes neklausėme, už ką jie atlieka bausmę. Jie nepasakojo“, - sakė Davidas Ellis, Kauno tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose pristatyto porą metų besitęsusio „Made Corrections“ meno projekto idėjos autorius.

Menas – bausmės laukiančiųjų akims

Pirmas menininkų kontaktas su laisvės atėmimo bausmę atliekančiais paaugliais įvyko spalį, kuomet 39 iš vaikinų sutiko fotografuotis Donato Stankevičiaus surengtoje fotosesijoje. Jai pasibaigus, vaikinai patys išsirinko, kurią savo portretinę nuotrauką norėtų matyti ekspozicijoje. D. Stankevičiaus skaitmenine kamera padaryti fotoportretai keliavo į garsaus prancūzų gatvės menininko JR studiją Niujorke, ir, perkelti ant didelio formato plakatų, grįžo atgal į Europą – iš pradžių darbai eksponuoti prestižinėje „Westbank“ meno galerijoje Londone, o praėjusią savaitę ekspozicijos atidarytos ir dviejose vietose Kaune: viena, visuomenei skirta paroda – apleistame buvusiame kelių policijos pastate laikinosios sostinės centre, Nepriklausomybės aikštėje, kita, skirta patiems nuteistiesiems, – kasdien matoma pro jų gyvenamųjų kambarių grotuotus langus, šalia krepšinio žaidimų aikštelės ir sporto salės angaro, ant aukštų betoninių sienų, skiriančių juos nuo laisvojo pasaulio.

„Nuteistieji, pasiskirstę grupelėmis, padėjo menininkams kūrybiniam darbe, buvo aktyvūs – maišė ir purškė dažus, nudažė futbolo vartus, siūlė menininkams, kokia tvarka suklijuoti didelio formato plakatus, pavyzdžiui – viename kambaryje gyvenančių vaikinų nuotraukas ar draugų nuotraukas klijuoti greta“, – pasakojo Olly Walkeris, gatvės meninino istorikas iš Didžiosios Britanijos, vienas iš „Made Corrections“ koncepcijos sumanytojų.

Kauniečio gatvės menininko Tado Šimkaus darbas „Paukštis“ sukurtas tardymo izoliatoriuje – pastate, kuriame suimti jaunuoliai gyvena ikiteisminio tyrimo metu ir laukdami teismo. Kūrinys neskirtas pašalinių akims ir ekspozicijos atidarymo metu pataisos namų svečiams nepristatytas. „Izoliatoriaus aplinka daug sudėtingesnė, negu pataisos namų. Nemažai jaunuolių čia būna ant savižudybės slenksčio, dėl to yra itin griežtai stebimi. Čia su prižiūrėtojais dirba ir kariai. Šį meno kūrinį daugiausia pamatys tik į tardymo izoliatorių pakliuvę vaikinai, pora jų Tadui ir padėjo dirbti. Mums labai svarbu, kad šis kūrinys ten atsirado“, -- aiškino Davidas Ellis, nuo pat šalies nepriklausomybės atkūrimo su įvairiais kūrybiniais sumanymais bene kasmet apsilankantis Lietuvoje.

Laisvės atėmimo įstaigoje – pirmąkart

„Gatvės menas puikiai kalba paaugliams ir jaunimui, jis yra labai gerai jų suprantamas. Į kalėjimo aplinką gatvės menas atkeliauja pirmą kartą, dar niekur pasaulyje to nebuvo“, – sakė Olly Walkeris, keleto knygų apie šią meno rūšį autorius.

Šiuo metu Kauno nepilnamečių pataisos namuose bausmę atlieka apie devyniasdešimt nuteistųjų – čia jaunuoliai, jei yra drausmingi ir gerai elgiasi, paskirtąją bausmę gali atlikti bent iki 21-ojo savo gimtadienio. Nepaisant to, ką vaikinai būtų padarę, viena parodos atidarymo metu kalbinta įstaigos pedagogė juos švelniai vadino vaikais: esą jiems, kaip ir kitiems tokio pat amžiaus paaugliams laisvėje, reikia atidos ir rūpesčio. Dažnas to rūpesčio niekada anksčiau nėra gavęs– nemaža dalis nuteistųjų yra augę globos namuose, socialinės rizikos šeimose, auklėti socializacijos centruose. Bene kasdien nuteistųjų skaičius įstaigoje kinta – vieni pirmąkart sėda, kiti grįžta laisvėn. Laisvės atėmimo bausmėmis dažniausiai nuteisiami jau bent kartą anksčiau teisti jaunuoliai, taip pat tie, kurių anksčiau paskirtasis lygtinis laisvės atėmimas neatgrasė nuo naujų nusikaltimų. Tad pataisos namai – kaip lemtinga stotelė, iš kurios maršrutas – dviem kryptimis: atgal į visuomenę ir pilnavertį gyvenimą arba tolyn link ilgametės kriminalinės karjeros, nesibaigiančios kelionės per šalies įkalinimo įstaigas ar tiesiai į Lukiškių gultus.

„Šis jūsų gyvenimo tarpsnis yra nepaprastai tamsus, tačiau net ir juodžiausioje tamsoje yra šviesos. Ryškiausia šviesa, žinoma, yra laisvė. Pakeliui į ją yra daugybė atspalvių“, – atidarant parodą kalbėjo britų rašytojas Deanas Stalhamas, pristatytojo meno projekto „Made Corrections“ vienas sumanytojų, pats buvęs nusikaltėlis, kurio kelis dešimtmečius trukusią kriminalinę karjerą 2000-aisiais nutraukė sėkmė tapti vienu iš 13-os laimingųjų, po ilgo laukimo patekusių į kūrybines dirbtuves viename perpildytame griežtojo režimo kalėjime Didžiojoje Britanijoje. 

Įdomu tai, kad D. Stalhamą tam tikra prasme išgelbėjo tai, už ką jis ir sėdėjo – 6 milijonų svarų sterlingų (apie 24 mln.lt) vertės meno kūrinių, įskaitant ir poparto meistro Andy Warholo, darbų vagystę. Kūrybinėse dirbtuvėse jis pats pradėjo kurti popartą, o po kelerių metų parduoti ir pirmieji jo darbai. „Menas – tai galimybė. Jis gelbsti gyvenimus ir gyvybes. Dėl jo atgal į kalėjimą nebegrįžtu“, – jis ragino ir Kaune bausmes atliekančius jaunuolius kasdien nors 5 minutes skirti kūrybai.

Buvęs kalinys jaunuoliams: „Iš čia galite išeiti pasikeitę į gera arba tokie pat, kaip ir patekote“
Su jaunuoliais D. Stalhamas buvo atviras: „Turite suprasti, kad jeigu jūs nepasikeisite ir nesieksite pasikeisti atlikdami bausmę nelaisvėje, į laisvę grįšite tokie pat, kaip čionai ir patekote. Kalėjimas palaužia žmogaus sielą. Įsisuks nusikalstamumo ratas ir netrukus vėl keliausite į įkalinimo įstaigą. Kalėjimo ratas turi būti suardytas. Ir vieninteliai žmonės, kurie gali tai padaryti, esate jūs ir tik jūs patys“.

D. Ellis ir D. Stalhamas siekė į „Made Corrections“ įtraukti ir vaikų tėvus, deja, nesėkmingai. „Į mūsų kvietimą atsiliepė tik vieno vaikino tėvai. Ko gero, įkalintųjų ir bausmės laukiančiųjų paauglių tėvams savi vaikai nerūpi“, – sakė D. Ellis.

Po oficialiosios atidarymo ceremonijos ir kalbų, taip pat organizuotai, kaip ir atėjo, lydimi prižiūrėtojų, vaikinai vorele ilgu profesinės mokyklos, kurioje vyresnieji mokomi amatų, koridoriumi patraukia savo laikinųjų namų nelaisvėje link. Svečiai iš laisvės seka iš paskos – apžiūrėti pataisos namų kieme, po atviru dangumi sukurtos gatvės meno ekspozicijos. Ilgo koridoriaus sienos nukabintos Lietuvos intelektualų portretais, informaciniais stendais apie mūsų šaliai svarbius istorinius įvykius, švietėjų – Voltero, Gėtės – pasisakymais apie darbą ir žmogaus gyvenimo prasmę, pačių nuteistųjų rankdarbiais. Už geležinių vartų – keturaukštis baltas pastatas grotuotais langais.

Kas čia per pastatas?“ – pasivijusi klausiu vaikino, dėvinčio treningus su raudonomis juostelėmis.
Čia mes gyvenam, ketvirtam aukšte. Čia dar yra valgykla ir mūsų mokykla“, - atsako.
O tu mokaisi mokykloje? – klausiu.
Jo, mokausi.
Kelintoj klasėj?
Dešimtoj.
Eisi dvylika?
Taip, eisiu.
Šaunuolis, - pagiriu.

Pastebiu kiek atokiau kikenančius kitus nuteistus vaikinus, stebinčius, kaip kalbinu jų bičiulį, ir mūsų pokalbio besiklausančius prižiūrėtojus su racijomis. Beveik keturios dešimtys atidarymo renginyje dalyvavusių paauglių pasislepia už savo keturaukščio sienų. Keli smalsuoliai, atvėrę ketvirto aukšto langus, žvelgia pro grotas; būrelis drąsesniųjų dar mindžikuoja pastato prieigose. Jie neprisijungia prie svečių, apžiūrinčių ekspoziciją jų kieme – pataisos namuose atidarant parodą ir joje viešint apie 20 žmonių, įstaigoje sustiprintas saugumo režimas, todėl nuteistųjų kontaktas su svečiais yra griežtai ribojamas.

Pranašų nelaukia

Nors ir ribojami nuo išorinio pasaulio, prasibrauti į savo mintis ir širdis jaunuoliai leidžia ne bet kam iš laisvės; savaitę pataisos namuose dirbusiems menininkams taip pat nebuvo labai paprasta.

„Vaikinai stebi, ar esi nuoširdus, ar nemeluoji“, -- pasakoja fotografas Donatas Stankevičius. - „Vienam iš jų pasakiau, kad esu baigęs krepšinio mokyklą. Kitą dieną man pasiūlė su jais pažaisti. Jei mano žodžiai būtų ištarti tik siekiant palaikyti pokalbį, tai po tokio savotiško „patikrinimo“ viskas būtų kaip mat išaiškėję. Turėjau eiti ir žaisti“.

Kurdamas fotografijas D. Stankevičius stengėsi kuo daugiau sužinoti apie portretų herojus – buvo apsilankęs vaikinų gyvenamuosiuose kambariuos. Jie iškloti kilimais ir primena studentų bendrabučius. Porai vaikinų kambariuose leidžiama laikyti katinus. Nuoširdžiausi ir labiau brandūs menininkui pasirodė už sunkius nusikaltimus – nužudymus – teisti jaunuoliai. Jų projekte dalyvauti sutiko vienuolika.

Londone šiuo metu gyvenanti grafikos dizainerė režisierė Vaiva Katinaitytė įamžino visą savaitę pataisos namuose ir tardymo izoliatoriuje dirbusių menininkų, nuteistųjų ir teismo laukiančiųjų bendros veiklos akimirkas. Ji pasakojo: „Būnant ten, reikia elgtis laisvai. Nemeluoti, nieko asmeniško neklausinėti; nesunervinti. Negali žiūrėti į vaikinus kaip į gyvulius, tai iš karto pastebėtų. Aš manau, kad per savaitę ten, mes atradom draugų“.

„Vieną dieną mums bedirbant atokiau stovėjo jaunuolis. Priėjau prie jo pasikalbėti, pakviesti prisijungti. Jis atsakė, kad prisijungia tik „narai“ – pataisos namų slengu, siekiantieji įtikti, prisigerinti auklėtojams. Pasakiau jam, kad nesutinku su juo, kad tai yra galimybė išmokti ir sužinoti naujų dalykų. Po kurio laiko jau sutikau jį dirbantį su kitais prie sienos. Jis mane pašaukė: „Žiūrėk Vaiva, aš čia“. Jis labai gerai kalbėjo angliškai, labai pagelbėjo vertėjaudamas“, – pasakojo V. Katinaitytė.

Anot menininkės, pamatas pokyčiams net ir per tokį trumpą laikotarpį, kurį ten praleido kūrėjai, gali būti padėtas. „Keliems gatvės menu susižavėjusiems vaikinams kilo idėja už pinigus, kuriuos kas savaitę gauna smulkioms išlaidoms, nuo šiol išleisti dažams“, – įspūdžiais dalijosi ji.

Buvęs kalinys, „Made Corrections“ sumanytojas D.Stalhamas sakė: „Mes į kalėjimą vykome kaip menininkai, ne kaip pedagogai ar psichologai. Mes esame meno praktikai, kurie sau iškėlė tikslus ir juos pasiekė. Tuo norėjome parodyti vaikinams, kaip galima kelti savo tikslus, kaip jų siekti. Kita vertus, nereikia būti naiviems – keitimasis gali būti labai ilgai trunkantis procesas“.

Nors „Made Corrections“ projektas, kurį finansavo Lietuvos ambasada Londone ir Britų taryba Lietuvoje, baigėsi, idėjos sumanytojai jau ieško būdų pasiūlyti nuolatines kūrybines dirbtuves jaunuoliams. „Kitą savaitę į Kauną išsiųsiu drobes vaikinams, kad galėtų pradėti piešti“, – entuziastingai, pasiryžęs ieškoti naujų galimybių atvežti meną į nepilnamečių laisvės atėmimo įstaigą Lietuvoje kalbėjo D. Stalhamas.