Oranžerija, kitaip vadinama žiemos sodu, yra specialiai dėl parodų ir menininkų pastatytas priestatas. Aistės Gabrielės Černiūtės paroda čia atvežta neatsitiktinai. Menininkė ne vienerius metus kuria Šventojo Rašto temomis. Todėl parodai surinktus kūrinius ir jungia Šventojo Rašto tyrinėjimai, religiniai ieškojimai, dvasiniai potyriai. Tai teminė, specialiai iš skirtingų laikotarpių surinkta kūrinių kolekcija. „Šventraščio gėlės“ simbolizuoja dvasios grožį, jos trapumą ir stiprybę. Stiprybė – šaknyse, trapumas – žieduose. Didžiąją ekspozicijos dalį sudaro 2020 metais Jokūbo kūrybinėse dirbtuvėse sukurtos septynios moterys – Senojo ir Naujojo Testamento herojės, jų psichologiniai portretai.
„Mano žiūrovai pripratę prie storų dažų sluoksnio, bet šiuose kūriniuose aliejinių dažų naudoju mažai, o stengiuosi išryškinti smėlį, įsivaizduodama, kad ši medžiaga leis sukurti Senojo ir Naujojo testamentų žemės faktūras – smėlingąsias dykumas“, – sako parodos autorė.
Šalia eksponuojamos drobės, kur iš aliejinių dažų reljefiškai išauga moterų figūros su gėlėmis. Moterys, patyrusios liūdesį, savigraužą, kančią, vienatvę ir savyje slepiančios grožį. Daug judesio ir kolorito kompozicijoje „Palaimintojo Mykolo gundymas“.
„Eksponuoju šį kūrinį ten, kur atvyksta žmonės pabūti su Dievu ir savimi. Kunigaikščio Mykolo Giedraičio asmenybė yra gražiausia susitaikymo gėlė su skirtu likimu žemėje ir šią gėlę atradau per daugelį metų būdama ir kurdama Videniškių vienuolyne (Molėtų krašto muziejaus filialas, Molėtų rajonas, Lietuva)“, – sako menininkė.
Apibūdinant visą Aistės Gabrielės Černiūtės kūrybą yra svarbi spalva ir jos simbolinis užtaisas, faktūrų apčiuopiamumas ir pavidalų siluetai. Tai – ir tapyba, ir skulptūra, ir instaliacija. Iš šių formaliųjų dalykų kuriasi mizanscenos, poetiniai pasakojimai. Todėl tarp augalų eksponuojami kūriniai įgauna naują prasmę ir vaizdą. Šalia paveikslo atsiradusi gyvo augalo žalia spalva visai kitaip atveria kūrinio spalvingumą, nuotaiką. Gyvas augalas tarsi apverčia visą sukurtą menininkės pasaulį aukštyn kojom ir pasufleruoja galimybę pažvelgti kitomis akimis.
Paroda veiks iki spalio 31 d.
Apie autorę:
Aistė Gabrielė Černiūtė gimė 1978 m. Kaune, šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. 1996–2002 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2002 m. vadovauja Molėtų dailės galerijai. 2015 m. Lietuvos kultūros ministerija autorei suteikė meno kūrėjo statusą.
Apie Bruknos dvarą:
Apleistą seną Bruknos dvarą naujam gyvenimui prikėlė irgi Andrejs Mediņš kartu su čia įkurta „Kalno palaiminimų bendruomene“ – „Kalna svētību kopienā“ . Tai sveikstančių priklausomų žmonių bendruomenė, su kuriais kunigas kartu pastatė ir šalia dvaro esančią koplyčią.
Koplyčia yra armėnų apaštalų bažnyčios Kars katedros kopija. Kars katedra (Turkija) – kupolinis mūrinis pastatas, statytas X amžiuje pagal armėnų sakralinių pastatų tradicijas, įsikūręs Armėnijos kalnyne, netoli Armėnijos sienos ir 1993 metais paverstas mečete.
Aplink koplyčią yra pastatytas įspūdingas žiemos sodas, kur ir vyksta teminės menininkų parodos, atspindinčios dvasinius ieškojimus.
Romos katalikų bažnyčios kunigas Andrejs Mediņš – Afganistano karo veteranas, kuris apleistas ar naujas erdves paverčia žydinčiais sodais ir veikiančiais namais. Jis teigia, kad yra tiek senų apleistų pastatų, o žmonės kartais net neturi kur prisiglausti.
Nuo 2001 m. dvarą valdo ne pelno siekianti organizacija Kalnų palaiminimo bendruomenė, kur reabilitacija vyksta be vaistų – malda ir ergoterapija.