Marijau, daugiau nei 10 metų gyvenai „ant lagaminų“, o oro uostuose praleidai turbūt daugiau laiko, nei savo namų virtuvėje. Šiais metais viskas pasikeitė kardinaliai: pandemija privertė sulėtinti tempą ir atsisakyti daugelio planų. Kaip dabar jautiesi?
Prisipažinsiu, kad buvau gerokai pavargęs nuo koncertinių turų. Paskutinieji šešeri metai buvo labai intensyvūs. Londone gyvenimas buvo ne tik greitas, bet ir brangus, ir dažnai tekdavo groti ne tik tuose koncertuose, kurie man labai patikdavo. Taigi prieš pusantrų metų susikroviau lagaminus ir grįžau į Lietuvą, ir dalis koncertų savaime atsisijojo. Nepaisant to, darbų krūvis nesumažėjo. Šių metų vasarį su keturiais skirtingais muzikos projektais – Joe Armon Jones, Bill Laurance, China Moses ir Native Dancer – pradėjome koncertinius turus ir per tris mėnesius buvome numatę sugroti 60 koncertų. Pusę šio plano spėjau įgyvendinti, ir, dar prieš skelbiant karantiną, pagalvojau: „Va, ir vėl aš važinėju, o juk iš tikrųjų norėčiau tiesiog sėdėti studijoje ir kurti.“ Atšaukus likusius koncertus, savotiškai nudžiugau: pagaliau turėsiu progą dirbti sau.
Paprastai grodamas kurioje nors grupėje, muzikantas šiek tiek praranda savo individualumo, turi taikstytis su daugeliu kompromisų. Tačiau jeigu viduje kol kas niekas nekirba ir nebando išsiveržti – viskas tvarkoje, pažįstu žmonių, kurie, būdami puikūs atlikėjai, su grupėmis groja visą savo gyvenimą.
Kalbant apie koncertinį laiką, kai pasirodymas veja pasirodymą, kaip atrodo eilinė darbo diena? Ar visus darbus tenka planuotis pačiam, ar turi vadybininką?
Koncertų logistiką derinu pats. Džiazo ir alternatyviosios muzikos pasaulyje retas būgnininkas gali sau leisti samdytis vadybininkus.
Kalbant apie eilinę muzikanto dieną gastrolėse, papasakosiu istoriją, kurią kartą pateikiau muzikos stovyklos vaikams, kurie į sėdėjimą ant lagaminų ir lakstymą po pasaulį žiūri labai romantiškai (tiesą sakant, ir aš taip žiūrėdavau, kai man buvo 16 metų). Taigi, jeigu norite suvokti, kaip atrodo gastroliuojančio muzikanto gyvenimas, visų pirmiausia reikia atsikelti 5 valandą ryto, sėsti į troleibusą, važinėti juo valandą, tuomet atvykti į stotį, joje pasėdėti pusantros valandos, suvalgyti sumuštinį, paskrolinti telefoną, paskaityti knygą, tada sėsti į traukinį, važiuoti į Kauną ir grįžti atgal, vėl lipti į autobusą ir pasivažinėti valandą, tuomet dvi valandas pagroti, grįžti namo, pusvalandį pamiegoti ir pavalgyti, tada vėl važiuoti pagroti dviejų valandų koncertą, pavalgyti, vėl grįžti namo nusnūsti tris valandas ir anksti ryte vėl pradėti tokią pačią dieną. Ir šitokį tempą palaikyti visą savaitę. Tuomet bus galima suvokti, kaip žmonės jaučiasi važinėdami po koncertinius turus. Būnant gastrolėse, labai svarbi motyvacija, kodėl iš viso tai darai. Jei tai yra ne dėl vidinio poreikio ir jei muzika tau suteikia pasitenkinimą tik po koncerto ar gavus gerus įvertinimus… Tuomet žmogus tokio krūvio tiesiog neatlaikys.
Turiu realų pavyzdį: po ilgo turo Europoje grįžau į Londoną, kur kitą dieną su savo grupe turėjau koncertuoti „Jazz Cafe“. Staiga jaučiu, kad nebegaliu paeiti, sukasi galva… Galiausiai atsidūriau priimamajame: dėl skrydžių, triukšmo ir neišsimiegojimo man sutriko vestibiuliarinio aparato veikla.
Kaip vyksta gastrolių organizavimas? Ar turus numato patys atlikėjai?
Gastrolės paprastai organizuojamos tik tokiais atvejais, kai grupė ar atlikėjas išleidžia EP arba albumą, pelniusį daug publikos simpatijų. Turai labai ženkliai prisideda prie albumų pardavimų: kalbant apie džiazo pasaulį, masė įrašų parduodama konkrečiai koncertų metu. Juk jeigu klausytojui patinka atlikėjų kuriama muzika, jie nori bent mažą jos dalelę parsinešti sau į namus. Kalbant apie formatus, matau, kad vienareikšmiškai pirmauja vinilo plokštelės: CD žmonės perka žymiai mažiau.
Lietuvoje džiazo muzikos vadyba dar tik pradeda vystytis. Atsižvelgiant į tai, kad ilgus metus nardei tarp garsių grupių ir atlikėjų, greičiausiai pastebėjai įdomių būdų, kaip džiazo muzika reklamuojama, kaip plečiama klausytojų auditorija.
Atkreipiau dėmesį, kad pastaruosius trejus-ketverius metus tokie vardai, kaip Kamasi Washington, Shabaka Hutchings, „Sons Of Kemet“ ėmė į džiazo marketingą žiūrėti labai plačiai ir savo muziką reklamuoja pasitelkdami popmuzikos principus. Matau, kad vystosi savotiška mada klausyti džiazo, o pats džiazas mažais žingsniais juda link psichodelikos: gali būti, kad greit perlipsime į aštuntąjį džiazo dešimtmetį.
Palieskime muzikos universalumo temą. Išbandei įvairius žanrus: grojai tiek džiazą, tiek roką, tiek popmuziką. Nepaisant to, tavo karjera prasidėjo džiazo scenoje dar ankstyvoje paauglystėje. Ar anksčiau galėjai įsivaizduoti, kad tavasis muzikos laukas išsiplės taip drąsiai?
Taip, tiesa. Kai man buvo 13-ka metų, festivalyje „Vilnius Jazz“ jau grojau su pianistu Olegu Molokojedovu. Ir tas pasirodymas tikrai buvo išskirtinis. Štai jo istorija. Mokiausi pas O. Molokojedovą groti pianinu. Pamenu, sykį jis kažkur akimirkai išėjo, o aš vikriai nušokau nuo pianino kėdės ir jau sėdžiu prie būgnų ir groju… drum’n’bass! Grįžta mokytojas, klausia, ką aš čia groju. Tuomet jis, nieko nelaukęs, ėmė kartu improvizuoti pianinu. Štai taip gimė mūsų kompozicija, skirta „Vilnius Jazz“ festivaliui.
Taigi galiu apibendrinti: mano širdyje jau nuo ankstyvųjų metų yra vietos tiek džiazui, tiek popmuzikai, tiek rokui, tiek elektronikai. Mane žavėjo galimybė patirti kuo daugiau įvairesnės muzikos.
Prisiminkime Miles Davis: jis juk tikras muzikos chameleonas! Jis per savo gyvenimą sugrojo visą žanrų amplitudę nuo bibopo iki elektrinių roko gitarų!
Apskritai, galiu pasakyti, kad instrumentinė muzika skatina ieškoti. Laisvai mąstydamas gali surasti labai įdomių dalykų. Reikia įdėti daug darbo lavinant įgūdžius. Yra dvi pusės: viena – savo vidaus auginimas, antra – savojo instrumento – rankų, lūpų, balso – tobulinimas.
Kokie iš esmės yra techniniai grojimo būgnais skirtumai tarp popmuzikos, roko ir džiazo?
Džiazas reikalauja daugiausiai techninių ir muzikinių įgūdžių: dažniausiai reikia groti „čia ir dabar“, o ne tai, ką anksčiau surepetuoji. Tam, kad galėtum šią akimirką sukurti ką nors įdomaus, reikia turėti išties daug įgūdžių. Tai – tarsi naujos kalbos mokymasis. Tam, kad galėtum išreikšti savo vidų ir papasakoti žmonėms, ką jauti, turi žinoti kuo daugiau žodžių, žinoti, kaip dėlioti sakinius, gebėti dešimčia skirtingų būdų papasakoti apie kambaryje stovinčią kėdę.
Popmuzikoje reikia labai stipriai susikoncentruoti į paprasto dalyko atlikimą tobulai. Iš muzikanto norima, kad grotų idealiai taip pat, kaip įraše. Tai yra labai didelis iššūkis. Būgnininko užduotis – kad net paprastas ritmas užvestų žmones, priverstų juos šokti, įsijausti.
Tuo tarpu roko muzikoje būgnininkas turi atiduoti labai didelį energijos pliūpsnį. Dažnai matome roko ar punk muzikos būgnininkus, kurie kartais ir ne visai įgudę, bet groja su tokia žvėriška energija ir drąsa!
Ar tiesa, kad grojant muzikantų smegenys savotiškai „atsijungia“?
Taip yra tik patiems geriausiems muzikantams. Jie yra tarsi kitame pasaulyje, jie patiria įkvėpimą. Laikas išnyksta, esi toje energijoje. Tai turėtų būti kiekvieno muzikanto siekiamybė.
Minėjai, kad dabar jautiesi pribrendęs asmeninei kūrybai. Papasakok, kaip gimsta tavo idėjos? Kas tave motyvuoja judėti į priekį, kurti, lavintis?
Reikia vis pakurstyti įkvėpimo židinį, o jis kūrenamas per smalsumą. Reikia stebėti save, žiūrėti, kas tave užkabina: koks filmas, perskaityta knyga, pamatytas koncertas, gyvenimo situacija privertė susimąstyti? Dėl ko tu jaudiniesi? Kur tu gyveni, iš kur esi kilęs? Visi šie klausimai padeda pakurstyti šį laužą.
Karantino metu susidariau rutiną: tam tikrą dienos dalį groju, vėliau kuriu, vėliau užsiimu analize, skaitymu, meditacija, žiūriu filmus. Kartais ieškau keistų, nepatirtų būsenų. Pavyzdžiui, man patinka režisierius Davidas Lynchas. Žiūriu jo filmus. Tuomet ima kilti klausimas, kodėl jie pastatyti būtent taip? Ieškau interviu su režisieriumi. Sužinau, kad jis praktikuoja transcendentinę meditaciją. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi inspiruotas, džiaugiuosi gyvenimu.
Mokytis ir sužinoti kažką naujo yra didžiausia laimė. Ji paverčia pasaulį magišku. Muzikantams reikia nuolat kelti sau klausimą: kodėl aš groju būtent tokią muziką?
Be to, mane labai įkvėpė džiazo pianisto Kenny Wernerio knyga „Effortless Mastery“: tai puikius leidinys muzikantams, kuriame keliami pagrindiniai klausimai ir parodomas kelias į išsilaisvinimą.