Tuomai, šiuo metu mokotės turbūt visų muzikantų svajonių mokykloje – Berklio koledže JAV. Papasakokite, kaip jautėtės ten pirmą kartą nuvykęs?
Išvykau studijuoti 2017 m., iškart po vidurinės mokyklos baigimo. Didžiausias iššūkis buvo tada, kai reikėjo labai greitai apsispręsti, ir pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Planavau studijuoti Europoje, nes jau turėjau dokumentus ir planavau vykti mokytis į BIMM Londone, bet kai buvau pakviestas į Berklio koledžą, buvo tikrai didelis šokas. Labai apsidžiaugiau, bet kilo ir daug abejonių. Atvykau visai žalias vaikinas, tik po vidurinės baigimo. Atsivėrė be galo didelis pasaulis tiek muzikine, tiek gyvenimiška prasme. Patekau į jaunų, talentingų žmonių aplinką, kuri įpareigojo sutelkti visas jėgas ir valią, ir tada prasidėjo ilgos dienos ir naktys, kupinos mokslų ir praktikos.
Vadinasi, pirmieji žingsniai Berklyje jau įpareigojo kibti į mokslus tam, kad pasiektumėte deramą lygį ir galėtumėte su kitais studentais žengti koja kojon.
Taip, ir dar vienas svarbus dalykas buvo susitvarkyti su savimi ir pasakyti sau: „Viskas, dabar nepanikuoju, su viskuo susidorosiu ir kibsiu į darbus“. Reikėjo sudoroti labai didelį kiekį informacijos per trumpą laiką. Apskritai, labai vertinu Berklyje esančią dinamiką: į šį koledžą atvažiuoja jauni talentai ir žmonės, jau baigę kitus mokslus ir norintys gilinti profesines žinias. Ir mes vienas kitą labai motyvuojame ir papildome. Konkurencija yra labai sveika, jos beveik nesijaučia, studentai pasiryžę padėti kolegoms, paaiškinti.
Džiugu girdėti, kad susiduriate ne su akiplėšiška konkurencija, bet atvirkščiai – vienas kito palaikymu ir motyvavimu. Pakliuvus į tokią terpę, kurioje mokosi ir kuria geriausi iš geriausių, lygis turbūt kyla akimirksniu, ir būnant tokioje mokymosi įstaigoje, atsiranda vidinis stimulas nuversti kalnus!
Žinoma! Įdomu tai, kad visi, atvykę į Berklį, jau aiškiai suvokia, ko nori iš gyvenimo, jie jau pasirinkę savo kelią. Pamačius, kaip grupelė studentų groja nuo ryto iki vėlios nakties, tuo pačiu dar spėja į paskaitas, intensyviai mokosi ir net koncertuoja su grupėmis už koledžo ribų, iš tos aplinkos pasiimi tikrai labai daug. Turime net tokį terminą „Berklee bubble“: esame uždarame koledžo burbule, tik studijuojame ir grojame, net ir Bostono nelabai turime kada pažinti, savaitgaliai neegzistuoja. Ir tik išėjus iš koledžo, suvoki, kiek daug tavyje yra informacijos, kokį kiekį žinių išsineši iš studijų.
Įgijote nemažai patirties tiek studijuodamas Berklyje, tiek grodamas su užsienio kolektyvais, tiek su Lietuvos kolegomis. Ar kada susimąstėte, kuo iš esmės lietuviškas džiazo laukas skiriasi nuo to, ką matote JAV? Žinoma, klausimas labai platus, bet pamėginkime jį apmąstyti.
Pirmas dalykas, šovęs į galvą, yra tai, kad JAV yra be galo ryški džiazo grojimo tradicija. Tai ypač gerai jaučiama grojant su afroamerikiečiais: rodos, ritmo pajautimas yra tiesiog įaugęs į jų kultūrą. Europietiškas džiazas daugiau išsivystė iš klasikinės muzikos: jis grojamas gražiau, tvarkingiau, nuo pradžios iki galo. Net improvizacijos, atrodo, skamba pakankamai švariai ir suderintai. Tuo tarpu JAV džiazas skamba daug laisviau: improvizuojama be baimės, veržliai ir drąsiai.
Dar vienas dalykas, ką aš, kaip būgnininkas, matau, yra tai, kad ėmiau groti garsiau. Grįžus į Lietuvą, kolegos kartais prašo groti tyliau arba mažiau, o aš to kartais nė nepastebiu. JAV muzikantai įpratę groti plačiai, garsiai ir energingai.
Kaip manote, ko lietuvių muzikantai dar galėtų pasimokyti iš JAV džiazo kultūros? Ko mums trūksta iki dar geresnio skambesio?
Galima išskirti tris dalykus.
Pirma, Lietuvoje turime daug puikių muzikantų, bet mums trūksta gilesnių žinių apie džiazo istoriją. Manau, tai labai svarbus aspektas: suvokiant istoriją ir praeitį, galvoje tiesiog susiriša galai ir supranti, kodėl muzika skamba būtent taip, kam reikalingos improvizacijos. Svarbu suvokti, ne KĄ muzikantai daro, bet KODĖL. Muzikantas turi gebėti atsakyti, kodėl jis rinkosi džiazą, kodėl groja būtent taip, ką reiškia jo kūriniai.
Reikia klausyti labai daug kuo įvairesnės muzikos. Tarkim, karantino metu man grįžus į Lietuvą, paskaitos vyko nuotoliniu būdu. Dėstytojai davė užduotį mokytis džiazo ne per savo instrumentą. Reikėjo pasirinkti kokį nors standartą, ir jį tiek kartų perklausyti, kad net galėtum sudainuoti. Vaikščiodavau po Bernardinų sodą ausinuke klausydamas trimitininko Lee Morgan solo partijos, ir vėliau, grįžus prie savo instrumento – būgnų – pamačiau, kad imu groti visiškai kitaip! Atsivėrė visiškai naujos frazės pergrojus tą patį trimito solo kūrinį būgnais.
Antra, lietuviams reikėtų nebijoti daugiau eksperimentuoti, nebijoti laisvumo. Pavyzdžiui, atvykus į jam session, muzikantai labiau linkę rinktis saugų variantą ir pagroti porą mintinai išmoktų standartų, o ne ieškoti naujo skambesio ir galbūt suklysti, bet išeiti iš apibrėžtos komforto zonos.
Taip pat pas mus yra vos kelios vietos, kur vyksta jam sessions. Bostone jie organizuojami praktiškai kiekvieną vakarą, ir kas kartą atvykęs į miestą, tikrai rasi kur pagroti ar pasiklausyti improvizacijų.
Ir trečia: muzikantas turėtų visada siekti geriau nei „užtektinai“. Man visuomet norisi padaryti, kad būtų ne tiesiog gerai, bet būtų dar geriau. Manau, tik tokiu būdu vyksta tobulėjimo procesas.
O kuo lietuvių džiazo muzikantai yra įdomūs užsienio rinkai? Kuo esame išskirtiniai?
Lietuvių kūryboje girdisi mūsų istorija. Grojimo manieroje jaučiama Rytų Europos ir Skandinavijos mokyklų įtaka. Turime aiškią laisvojo džiazo kryptį, jo skambesys yra išskirtinis, į muziką dažnai įpinama liaudies motyvų.
Būdamas Lietuvoje, daugiausia laiko leidžiate su jaunąja muzikantų karta. Kaip nusakytumėte jaunųjų džiazo žvaigždžių filosofiją?
Pastebiu, kad jauni muzikantai labai nori siekti gerų rezultatų, bet daugiausia taikomasi į Lietuvos rinką. Pasisukus kalbai apie muzikos eksportą į užsienį, atsiranda baimės ir nepasitikėjimas savimi. Jaunimui atrodo, kad į užsienio festivalius gali važiuoti tik daug pasiekę atlikėjai. Atrodo, kad svarbiausia būti vietine žvaigžde Lietuvoje, o apie užsienio rinką baiminamasi galvoti.
Ar pritariate, kad šiandien muzikantai turi mokėti ne tik groti, bet ir išmanyti rinkodarą? Juk dabar yra toks laikas, kai konkurencija išties arši, ir reikia save demonstruoti per visus kanalus.
Lietuvoje yra labai labai gerų muzikantų, kurie turi išskirtinį talentą. Manau, kad savo kūrybą reikia daug reklamuoti, skelbtis įvairiose platformose. Vien gerai techniškai groti neužtenka. Aš visada stengiuosi pristatyti savo kūrybą, prieš koncertus susimaketuoju internetines skrajutes, noriu, kad viskas atrodytų gerai ir stilingai. Kaip minėjote, labai svarbu pačiam išmanyti rinkodarą. Be muzikos, tenka mokytis tvarkyti savo finansus ir apskritai, tyrinėti, kaip veikia muzikos rinka.
Kiek muzikantams svarbu aktyviai veikti socialiniuose tinkluose – Facebooke, Instagrame, LinkedIne, TikToke? Kiek jūs praleidžiate laiko internete kalbėdamas apie savo muziką?
Socialiniuose tinkluose praleidžiu tikrai nemažai laiko, daugiausia rodau savo muziką, dalinuosi draugų kūryba. Tačiau internetinę erdvę reikia išnaudoti tikslingai. Net ir 15 sekundžių trukmės Instagramo story nupiešia žiūrovui tam tikrą tavo portretą. Reikia atkreipti dėmesį, kad sekėjams publikuojama informacija turi patikti ir duoti kažkokių žinių. Juk tai yra nemokama galimybė pasireklamuoti ir tikrai reikia išnaudoti šį šansą.