Ką tarpusavyje kalbėtųsi Sutkus su Žvirgždu?

„Perkurtos jungtys – pokalbiai prie stalo apie fotografiją – ką galbūt būtų galėję susitikę autoriai tarpusavyje pasikalbėti. Per tuos daiktus, per medžiagas, atsirado vos ne rekolekcijos–rekonekcijos (reconnection – pakartotinis prisijungimas, – aut. past.). Per mane, kaip per mediumą, tie kažkada kažkam priklausę daiktai susijungė į fotografinius vaizdus ir dabar pasakoja senas bei naujas istorijas. Apie kai kurias medžiagas / kadrus galiu daug papasakoti, nes žinau, kokiu būdu kas atkeliavo. Kai kurie dalykai pas mane atsirado tiesiog atsitiktinai. Ten, toje parodoje, visi jie ir „šnekėsis“ – vienokiais ar kitokiais būdais“, – sakė G. Kavoliūnas, kurio personalinė paroda „Rekonekcijos“ Vilniaus fotografijos galerijoje () atidaryta rugsėjo 28 d.

Šios ilgos ir sudėtingos istorijos priešaušris, G. Kavoliūnas svarstė, turbūt prasidėjo dar studijų metais, kai žinių sėmėsi Aukštesniojoje technologijų mokykloje.

„Mes studijavome labai keistu metu. Krimtome analoginės fotografijos mokslą: sidabro – želatininis procesas, jo visi apdorojimo būdai, fotografinė chemija, fotoprocesų teorija... Mokėmės tokius dalykus, kurie sukosi apie šiuolaikiškai vadinamąją fotografinę juostą. Kaip fotografuoti juosta, kaip spausdinti nuotraukas? Kai 2003-iaisiais jau baiginėjome studijas, Lietuvoje po truputį ėmė rastis skaitmeniniai fotoaparatai – visos didžiosios redakcijos ir valstybinės institucijos juos turėjo. Juostą po truputį bandė visi marinti, esą skaitmena atėjo, ta juosta niekam nereikalinga, ir pan. Gal dėl to, kad toks šokas – mokiniesi, mokiniesi fotografuoti juosta, o čia... skaitmena! Nežinau, kada ir kurioje vietoje, bet atsitiko toks netikėtas nutikimas – susidomėjau senaisiais procesais, tais, kurių niekas ir nebenaudojo“, – apie pasirinkimus kalbėjo fotografas.
Gintas Kavoliūnas  (J. Petkevičiaus nuotr.)

Net ir rašydamas diplominį darbą G. Kavoliūnas bandė padaryti dagerotipiją. Tai vienas pirmųjų fotografavimo, vaizdo fiksavimo poliruotoje, sidabru padengtoje plokštelėje, būdas. „Aišku, tuokart man nieko nesigavo, nes ir žinių trūko, ir įdirbio, visko... Apsigyniau diplominį – nepadaręs nė vienos nuotraukos, bet atlikau didelį teorinį darbą: surinkau medžiagą, susisteminau, parašiau, ko nereiktų daryti, norint išgauti dagerotipiją“, – pasakojo pašnekovas.

Iš netikėtų atsitiktinumų, naujų jungčių

Susidomėjimas, anot kūrėjo, niekur nedingo ir vėliau. „Sekė cianotipijos procesas, pabandymas, išmėginimas ir t.t. Visada gyvendavau šalia laboratorijos – ar pats turėjau, ar dirbau... Tai vienas ar kitas – buvę dėstytojai ar fotomenininkai, su kuriais bendraudavau atiduodavo užsilikusių priemonių – pasenusio fotopopieriaus, chemijos. Paklausdavo, gal tau reikia, nes užsiimi, eksperimentuoji. Tvarkosi kokį sandėliuką, kažką randa, išmesti gaila, paskambina man. Sulaukiu netgi visai nepažįstamų žmonių skambučių... Turiu visokių keistų daiktų, nežinia, ar panaudojamų, prikaupęs“, – sakė G. Kavoliūnas.

Visgi, svarstė jis, galbūt ir pasinaudos. „Viena darbų fotoserija „atsitiko“ tik todėl, nes pažįstamas atidavė voneles, kurios buvo naudojamos fotografiniams tikslams, bet iš tikrųjų – jos yra medicininės, emaliuotos, įrankiams laikyti. Ilgą laiką gulėjo numestos malkinėje, vis galvojau, kur aš jas dėsiu. Staiga išvydau vaizdinį – priminė fotografijų ryškinimo vonelę, kurioje pasimato pirminis vaizdas. Aha... supratau, kad jas panaudosiu kaip rėmelį būsimai nuotraukai eksponuoti. Padarysiu fotogramų iš kitų laboratorinių rakandų, paliksiu juos vonelėje, kaip tame paskutiniame fotografijos atsiradimo etape, kai pasimato vaizdas. Visa ši serija sukurta iš netikėtų atsitiktinumų, naujų jungčių“, – kūrybinio proceso netikėtumais dalijosi fotografas.
Gintas Kavoliūnas

„Netyčinės“ aplinkybės atvedė į fotografiją

Viename savo interviu G. Kavoliūnas yra sakęs, kad jis nuotraukas gali išgauti bent dešimčia skirtingų būdų. Išgirdęs klausimą, ar yra šalyje panašių gebėjimų turinčių specialistų, G. Kavoliūnas šyptelėjo: „Oi, šičia aš dar tik pradinukas... Amerikos mokslininkai priskaičiuoja apie 150 skirtingų fotocheminių būdų, išgaunamų vaizdo variantų. Taip, pavadinimų žinau gerokai daugiau, bet komfortabiliai jaučiuosi su maždaug dešimčia procesų – kitus tik studijuoju, bandausi. Nesu pats pačiausias, kuris viską moka, bet, kaip sakoma, mokinuosi truputį.“

Fotografijos menas, G. Kavoliūnas svarstė, jo gyvenime atsirado taip pat netyčia. „Matyt, kaip ir viskas mano gyvenime. Mano mama fotografavo, bet kai ūgtelėjau, ji jau buvo savo fotoaparatą padovanojusi pusbroliui, o šis pačią pirmą dieną jį išardė, nes norėjo suprasti, kaip jis veikia, kol galiausiai liko tik sauja detalių... Vėliau vyresnysis brolis nusipirko Zenitą, bet fotoaparatas greit sugedo. Visgi pirmąjį ryškinimą, kaip viskas vyksta, pamačiau. Namie su užklotais uždangstytais langais... Ir mama, ir brolis, ir pusbrolis iš kaimynystės – visi smagiai leidome laiką“, – prisiminė jis.

Iš pradžių G. Kavoliūnas studijavo Telšiuose, medžio meninio apdorojimo specialybę – visai nesusijusią su fotografija.

„Telšiuose buvo sporto prekių parduotuvė, ten vitrinoje stovėjo visiškai naujas, tačiau sugedęs Zenitas– tekainavo šešiasdešimt litų, ėmiau jį ir nusipirkau. Pamaniau, motociklą ir dviratį susidėjau iš detalių, tai ką, negi fotoaparato nepasitaisysiu? Vis dėlto, iš pat pradžių jį sugadinau iki galo, ir tik tada gavau informacijos, kaip jie taisomi. Kartą užsuko į bendrabutį fotografas, daręs reportažą apie dailiokus, kažką fotografavo, pamatęs pas mane išardytą Zenitą, papasakojo irgi turintis tokį patį sugedusį, pažadėjo atnešti, ir atnešė. Iš tų dviejų fotoaparatų, jau turėdamas informacijos – susirinkau savo, ir po truputį pradėjau fotografuoti. Dar viena „netyčinė“ aplinkybė – vieno grupioko senelis, amžinąjį atilsį, irgi fotografavo, jo spintose liko daug juostų, fotopopieriaus. Tai tas grupiokas vis atnešdavo man pilnus rieškučius juostų – imk, fotografuok! Ir fotografavau. Po truputį, po truputį – iki parodos užaugau“, – sakė fotomenininkas.
Gintas Kavoliūnas

Paklaustas, ką manantis apie šiuolaikinę fotografiją, G. Kavoliūnas sakė, kad kiekviena sritis ir žanras, turi savo paskirtį ir vietą. „Kai reikia, pats irgi fotografuoju skaitmeniniu fotoaparatu. Kaip mėgstu pajuokauti – Lietuvoje garantuotai visi esate matę mano nuotraukų, tik nežinote, kad jos mano darytos. Daug metų fotografuodavau prekybos tinklų produktus savaitiniams katalogams, tik inkognito“, – nusijuokė jis.

Jo manymu, net ir neseniai atsiradusios šiuolaikinės technologijos dar keisis. „Ir dirbtinis intelektas į meninę kūrybą ateina – pagal užduotą tekstą gali sukurti reikiamą vaizdą – progresas eina. Bet kaip klasikinė muzika nemirė, taip ir fotografija turės savo nišą. Tie senieji procesai kaip raiškos būdai irgi bus naudojami, kaip ir patys moderniausi – hologramos, 3D, papildyta virtuali realybė... Kiekvienas ras savo vietą.

G. Kavoliūno paroda paroda „Rekonekcijos“ Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veiks iki spalio 22 d.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją