Pasak Liubavo dvaro sodybos muziejaus kūrėjo Gintaro Karoso, kol kas dar tiksliai nenuspręsta, kas įsikurs šiame pastate – muziejaus ekspozicija ar patalpos eksponatams saugoti, tačiau svarbiausia – originalus statinys bus išsaugotas ateičiai, skelbiama pranešime žiniasklaidai.
Minima arklidė – vienas iš kelių Liubavo dvaro sodybos, kuriai dar priklauso pagrindinis namas, vandens malūnas, oranžerija, svirnas, tvartas, kluonas, ledainė, ūkinis pastatas – statinių. Dalis jų G. Karoso iniciatyva jau sutvarkyti ir pritaikyti muziejui. 2009 metais restauruota dvaro sodybos angelo skulptūra, o 2009-2011 metais – Liubavo dvaro sodybos vandens malūnas.
Pastatas atgavo autentišką vaizdą
Dabar savo eilės sulaukė ir arklidė. Šis pastatas kurį laiką stovėjo nenaudojamas, apleistas, tad jau buvo nerišlus pamatų kalkinis skiedinys, ištrupėjęs vakarinio fasado frontono tinklas, rytinis fasadas apkaltas vertikaliomis lentomis, pažeista stogo danga ir pan.
Tad tvarkant arklidės pastatą buvo atrestauruotas akmenų mūras, suformuotos langų ir durų angos. Pamatai sustiprinti, įrengtas nuogrindas iš lauko riedulių. Taip pat nuspręsta medines konstrukcijas išvalyti, dezinfekuoti, padengti antipirenais, kaip kurios jų remontuotos ar pakeistos naujomis. Visi šie darbai jau baigti. Taip pat stogas buvo perdengtas S formos „olandiško“ tipo čerpėmis, atkurtas išilginei stogo ašiai statmenas stogelis virš dvivierių durų. Pastato viduje įrengtos lubos, laiptai į palėpę.
Informacijos apie tai, kaip pastatas atrodė anksčiau, suteikė atlikti tyrimai. Pavyzdžiui, atliekant archeologinius kasinėjmus rasta olandiškų čerpių duženų, atskleidusių, kokia buvo originali stogo danga. Kaip atkurti medines konstrukcijas, susistiprinti sienas konsultavo pastatų konstruktorius Jakovas Mendelevičius.
Liubavo dvaro sodybos arklidės stogo forma atkurta remiantis ir buvusio dvaro staliaus sūnaus Jano Mickevičiaus liudijimu G. Karosui 2010 metais. Toks stogo variantas būdingas XVIII-XX amžiaus pradžios tradicinei arklidžių architektūrai, panašiai atrodė, ir, pavyzdžiui, Palėvenės vienuolyno arklidė.
„Aš pats esu vienas Liubavo dvaro tyrėjų, ir labai džiaugiuosi, kad prieš keliolika metų dar pavyko atrasti žmonių, kurie gyveno jame ir galėjo papasakoti, kaip viskas atrodė. Problema, kad anksčiau daugeliui dvaruose esančių pastatų tvarkyti, perstatyti nereikėjo leidimų, tad šie faktai niekur nebuvo fiksuoti. Dabar norėdami atkurti autentišką jų vaizdą turime remtis įvairiais šaltiniais“, – sakė G. Karosas.
Kuo autentiškiau atkurti dvaro pastatus – labai svarbu, nes šis objektas iš tiesų reikšmingas mūsų šalies istorijai, skirtingais amžiais jis priklausė ne vienai garsiai Lietuvos giminei. Sutvarkyti pastatai primins muziejaus lankytojams įvairius mūsų istorijos tarpsnius.
Dvaro istorija siekia XVI amžių
Kaip teigiama Kultūros paveldo departamento pateikiamoje informacijoje, Liubavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI amžiaus. Pirmas žinomas jo savininkas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės veikėjas Albertas Goštautas (1480-1539), vėliau – jo sūnus Stanislovas Goštautas (1507-1542). Išmirus Goštautų giminei, dvaras atiteko valstybės nuosavybei.
Nuo 1544 metų Liubavo dvarą valdė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas (1520-1572). Iš išlikusių sąskaitų matyti, kad čionykštės apylinkės buvo turtingos gamtos išteklių, ypač medienos ir žuvies – būtent tokias gėrybes karališkajam Vilniaus dvarui tiekė Liubavas.
Dvaras buvo itin pažangus ūkiniu požiūriu – tai viena pirmųjų valdų, kur buvo įgyvendinta Bonos Sforzos inicijuota Valakų reforma.
Turtingas ir garsus dvaras vėliau atiteko valdovo svainiui LDK kunigaikščiui Mikalojui Radvilai Rudajam (1512-1584), paskui jis priklausė Golejevskiams, Tiškevičiams, Kiršenšteinams, Slizieniams. Kai dvarą valdė Vilniaus katedros kanauninkas Mikalojus Tiškevičius, jame buvo išlaikomas asmeninis orkestras, apgyvendintas didžiuliame puošniame barokinių vartų komplekse. Valdant Slizieniams, XX amžiaus pradžioje dvare buvo įkurtas pavyzdinis žirgynas, pastatytas modernus vandens malūnas.
Iki pat 1940 m., kai dvarą nusavino sovietų valdžia, čia rezidavo iš tėvo jį paveldėjęs Rapolas Jonas Slizienis.
Dabar dvaras priklauso VšĮ „Europos parkas“.