Spektaklio Šiauliuose kūrėjai neabejoja, kad ši 1958 m. M. Frišo parašyta pjesė į Šiaulių teatro sceną grįžta tinkamiausiu metu – joje keliamos individualumo, laisvės, atsakomybės, asmeninės gerovės ir visuomeninių interesų susikirtimo idėjos, kurios šiandien skamba ne tik aktualiai, bet ir įspėjančiai. Pagrindinio pjesės veikėjo Bydermano pavardė yra žaismingas vokiško žodžio „bieder“ (reiškiančio vertingas, sąžiningas) ir „mann“ (žmogus) junginys. Bendrąja prasme Bydermanas apibendrina patiklaus, lengvai manipuliuojamo eilinio žmogaus mąstysenos tipą, kai paviršutiniškų vertybių deklaravimas, prisirišimas prie patogaus gyvenimo nustelbia racionalų protą.
Pjesės siužetas paprastas ir iš pirmo žvilgsnio netgi itin žaismingas: jau kurį laiką miestą siaubia padegėjai. Apsimetę prekeiviais, jie patenka į namus, įsikuria palėpėje ir netrukus juos padega. Tokia nevaldoma situacija mieste ypač siutina turtingą verslininką poną Bydermaną. Savo prabangių namų svetainėje rūkydamas cigarą ir gurkšnodamas raudoną vyną, jis garsiai piktinasi laikraštyje perskaitytu pranešimu apie dar vieną padegimą, kurio istorija panaši į ankstesnę kaip du vandens lašai: geraširdis prekeivis vėl įsikuria palėpėje ir sukelia gaisrą. Bydermanas niršta dėl tokio žmonių lengvabūdiškumo ir pareiškia, kad sugautus padegėjus „reikia iškart pakarti“. Kaip tik tą akimirką tarnaitė praneša, kad atvykęs prekeivis nekantrauja pasimatyti su ponu Bydermanu. Benamiu imtyninku prisistatęs nepažįstamasis, gražbyliaudamas ir apeliuodamas į verslininko žmoniškumą, įtikina Bydermaną bent vienai nakčiai priglausti atvykėlį... Nuo to momento veiksmas įsisuka nevaldomai didėjančiu greičiu. Bydermanui ir jo žmonai Babetei net nespėjus susivokti, jų namuose įsikuria antrasis „svečias“, palėpė prisipildo benzino statinių, o atvykėliai net nebeslepia esantys padegėjai. Bet Bydermanas iki paskutinės akimirkos nenori matyti to, kas iš tikrųjų jo namuose vyksta. Bydermano rankose degtukai... Ar jam pavyks lemiamu momentu sustabdyti tai, kas jo paties pagalba padaryta? Kokios priežastys verčia mus elgtis taip, kad tampame savo žlugimo bendrininkais?
Nors pati pjesė priskiriama absurdo pjesių kategorijai, o spektaklio žanras įvardintas kaip komedija, tačiau nereikėtų pamiršti, kad Maksas Frišas visų pirma yra vienas žymiausių šveicarų intelektualiosios pokario bangos rašytojų ir dramaturgų, kuriam visų pirma rūpėjo filosofiniai, socialiniai, egzistenciniai žmogiškosios prigimties aspektai. Tad natūralu, jog prisidengęs komedijos formatu, spektaklis „Bydermanas ir padegėjai“ su neslepiama ironija pasakoja ne tik absurdiškai juokingą Bydermano ir padegėjų santykių istoriją, bet kartu užkabina giliai slepiamus žmogiškosios prigimties sopulius ir atvirai šaiposi iš prisitaikėliškos elgsenos modelių. Ne veltui garsus absurdo teatro tyrinėtojas M. Esslinas M. Frišo dramatizmą apibūdino kaip intelektualinės fantazijos teatrą, „skleidžiantį šiuolaikines problemas iliuzijų atsisakiusios tragikomedijos rėmuose“.
Spektaklio epicentre – Bydermanas – tikras europietis, pasiturintis, mandagus, tolerantiškas ir kartu neigiantis realias politines, ekonomines grėsmes. Bydermanas tiki, jog demokratija ar kapitalizmas yra ne valdymo sistemos, o natūrali, „sveika“ visuomenės būsena. Jis visomis išgalėmis stengiasi save įtikinti, o tiksliau, meluoti pats sau, jog civilizuotoje šalyje taika yra amžina, o smurtas – neįmanomas.
Pasak režisieriaus G. Aleksos, šis spektaklis nebūtų gimęs be dabartinio politinio konteksto: „Tai spektaklis apie žmogų, kuris nesutinka priimti realybės ir nenori nieko girdėti apie jo gyvybei kylančią grėsmę. Spektaklį galima „perskaityti“ kaip juokingą satyrą apie turtingą žmogų, tačiau kūrybiniame procese mūsų kūrybinė komanda atsispyrė nuo trijų pagrindinių aspektų. Visų pirma, tai spektaklis apie pavojų, kuris yra čia pat, netoli mūsų. Visų antra, tai socialinis komentaras apie mūsų įgytus įgūdžius lipti karjeros laiptais ir jų beprasmiškumą situacijose, kurios reikalauja žmogiško savisaugos instinkto. Ir trečia, tai spektaklis, žvelgiantis į seną filosofinį konfliktą tarp laisvės ir saugumo. M. Foucault, J. S. Mill, T. Hobbes, G. Agamben įvairiais būdais rašė apie tai, kad kuo daugiau mes siekiame saugumo, tuo mažiau turime laisvės (ir atvirkščiai), todėl visiškai saugūs ir laisvi galime jaustis tik distopiniame pasaulyje. Bydermanas iki absurdiško lygmens nori išlikti laisvas, absoliučiai (ne)juokingai atiduodamas degtuką savo padegėjams“. Režisierius įsitikinęs, kad dabartinio europiečio sąmonėje ši pjesė koreliuoja su ilgai puoselėtu įsitikinimu, kad nelaimės atsitinka kitiems, „kažkur kitur“, kai tuo tarpu, didžiausias kenkėjas dažniausiai yra čia pat - palėpėje ar už durų. Šis nuolatinis kolektyviai patiriamas neigimas, būdingas tiek Lietuvos, tiek ir Vakarų visuomenei, labai primena bydermaniškas pastangas meluoti pačiam sau, eiti į kompromisus, stengiantis nieko neskirstyti tik į „juoda-balta“, negalvojant apie pasekmes.
Tvirtas M. Frišo dramaturgijos karkasas, žaismingos situacijos, gyvi dialogai yra tikra dovana režisierių išmonei ir fantazijai. Būsimame spektaklyje pinasi šiuolaikinio cirko, akrobatikos, fizinės komedijos, absurdo ir magiškų triukų elementai. Spektaklyje netrūks gyvai atliekamų muzikinių numerių, slapstick elementų (tai fizinės komedijos tipas, kuriam būdingas išraiškingas humoras, absurdiškos situacijos ir energingas veiksmingumas, kurį dažniausiai atlieka akrobatai, kaskadininkai, magai), improvizacijų.
Be Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorių Arnoldo Jalianiausko, Linos Bocytės, Aistės Šeštokaitės, Rusnės Navickaitės ir Mindaugo Jurevičiaus spektaklyje vaidmenis kuria Valstybinio Jaunimo teatro aktorius Karolis Kasperavičius ir cirko akrobatas Džiugas Kunsmanas.
Komedijos „Bydermanas ir padegėjai“ premjera – kovo 16 d., 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.