Kompozitoriaus Felikso Bajoro „Dievo avinėlis“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmą kartą pastatytas pilna apimtimi lygiai prieš dvejus metus. Devintojo dešimtmečio pradžioje libretą rašė net trys autoriai: prozininkas Rimantas Šavelis, poetai Marcelijus Martinaitis ir Sigitas Geda. Nei vienas jų taip ir neišvydo pastatymo.
Tuomet imtis partizaninės kovos tematikos buvo ganėtinai rizikinga. Koją į sceną pretendavusiam veikalui pakišo sovietinių valdininkų baimė dėl savo karjerų, mintis, kad F. Bajoras gali persikelti gyventi į JAV, kai kurių atlikėjų nenoras imtis sudėtingo netradicinės formos veikalo. Atidarymo metu operos muzikinę dalį atliks sopranas Kamilė Bonté, baritonas Steponas Zonys, pianistė Lina Giedraitytė.
Parodos kuratorių sumanymas išsiskiria užmojo pločiu, aprėpdamas ne vien šimtmečio trukmės laikotarpį, bet ir skirtingus meninės kūrybos žanrus: scenos ir ekrano menus, muziką ir dailę. Kita vertus, tokia plati perspektyva neatsiranda tuščioje erdvėje, ją įgalina per pastaruosius kelis dešimtmečius atlikti specializuoti tyrimai, kuriuose nagrinėta cenzūros raiška įvairiuose kontekstuose, cenzūravimo apraiškas atskleidžiančių naujų šaltinių atradimai.
Kartu platesnė imtis leidžia geriau pamatyti, kad kūrybos laisvės ribojimai nėra vien kažkuriai vienai epochai, politinei sistemai ar konkrečiai vietai būdingas reiškinys, kad iš visuomenės ir politinės valdžios kylantis siekis nustatyti meninės raiškos ribas yra gana universalus modernybės atributas.
Vis dėlto pliuralistinės visuomenės ir demokratinių institutų kontroliuojama valdžia niekada neturėjo ir neturi tokių cenzūros priemonių, kokiomis disponavo autoritarinės ir totalitarinės XX amžiaus diktatūros. Šios parodos dėmesio centre tiek konceptualiai, tiek ir pagal joje eksponuojamų objektų kiekį taip pat atsiduria Lietuvos meno ir menininkų situacijos sovietmečiu.
Pasinaudodamas išplėtotu išankstinės cenzūros mechanizmu, sovietinis režimas turėjo beveik neribotas galimybes įtvirtinti tiek savo ideologinę programą, tiek jo stabilumą palaikančias konservatyvias socialines ir kultūrines normas. Todėl kiekvienoje parodos dalyje pavyzdžiais, pateiktais iš skirtingų Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpių, liudijama ne vien tik apie meno cenzūros naudojamų priemonių universalumą, bet ir siekiama parodyti kontrastą, būtent – koks išskirtinis buvo sovietinės cenzūros užmojis ir jos poveikis.
Populiarioje vaizduotėje dominuoja dvipolis sovietinės cenzūros vaizdinys, kur kontrolę vykdo galią turinčios valdžios įstaigos ir jų atstovai, o kūrėjai jai paklūsta, prie jos vienaip ar kitaip
prisitaiko, mėgina ją apgauti, retais atvejais netgi atvirai priešinasi. Toks įvaizdis palieka nuošalėje du svarbius sovietinės cenzūros aspektus. Visų pirma, taip nuvertinamas meno kūrybos adresatas (skaitytojas, žiūrovas, auditorija), kurį dalis cenzūros tyrėjų laiko anaiptol ne vien pasyviu artefaktų vartotoju, bet ir labai svarbiu kultūros lauko dalyviu, į kurio lūkesčius, vertybes, skonius, mentalitetą netgi totalitarinėse sistemose bent iš dalies turi orientuotis ir kūrėjas, ir jo kūrybos kontrolieriai.
Antra vertus, supaprastintas dvipolis sovietinės cenzūros vaizdinys negrabiai bando nuslėpti faktą, kad meno kūrėjų bendruomenė buvo ne tik ir ne tiek sistemos išprievartauta auka, bet ir, o gal net ir labiau aktyviai į sistemos veikimą bei jos palaikymą įsitraukęs veikėjas. Tas įsitraukimas, kaip aiškėja, turėjo daugybę pavidalų, pradedant gerai išlavintu savikontrolės mechanizmu, leidusiu ne tik išgyventi iš savo kūrybos, bet ir užsitikrinti kelis kartus už eilinį tarybinį pilietį sotesnį ir patogesnį gyvenimą, baigiant dalyvavimu įvairiose meno tarybose, kūrybinių sąjungų valdymo struktūrose, redaktorių kolegijose ir pan.
Taigi, labiau niuansuotas ir tikrovę adekvačiau reprezentuojantis sovietinės cenzūros vaizdinys turėtų būti matomas ne kaip vertikali dvipolė struktūra, o kaip horizontalus ratas, kuriame aktyviai veikia ir vienas kitą stebi mažiausiai trys veikėjai: administracinę galią turintys cenzoriai, menininkai ir jų kūrybos vartotojai.
Tokios stebėjimo rato situacijos parodoje atskleidžiamos per konkrečias cenzūrines istorijas. Jos sugrupuotos į septynis teminius blokus, pastarieji suskirstyti į tris skirtingus cenzūrinių intervencijų lygmenis: antropologinį, visuomeninį, meninio erdvėlaikio ir vaizduotės.
Antropologiniame lygmenyje paprastai jautriausiai reaguojama į religinės simbolikos ir (ne)priimtinas kūniškumo interpretacijas, kurios atitinkamai reprezentuoja dvasinę ir fizinę žmogiškojo pasaulio puses. Visuomeniniame lygmenyje meno kūrėjai ir jų kūriniai į pavojingą zoną dažniausiai patenka tuomet, kai neatitinka (geo)politinės konjunktūros arba peržengia leistinos socialinės kritikos ribas. Galiausiai dar vieną lygmenį sudaro tai, ką galima pavadinti laiko, erdvės ir vaizduotės pasauliu: siekį reguliuoti atmintį, inscenizuoti trokštamą tikrovę ir palaikyti vidinį menininkų cecho konsensusą dėl meninės vaizduotės ribų.
Parodoje eksponuojami: cenzūros leidimai kūriniams, kūrėjų pasiaiškinimai, suvažiavimų ataskaitos, teismų nuosprendžiai ir kiti dokumentai, laiškai, publikacijos spaudoje, scenarijai, afišos, kostiumų ir scenografijų eskizai, filmų ištraukos ir gausi nuotraukų kolekcija.
Parodą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Muzeotekoje (įėjimas iš Klaipėdos gatvės), atidarys koncertinis Felikso Romualdo Bajoro operos-baleto „Dievo avinėlis“ ištraukų atlikimas. Paroda veiks Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, senajame pastate – Mažuosiuose Radvilų rūmuose.
Parodos kūrybinė komanda: kuratoriai – dr. Arūnas Streikus, dr. Rūta Stanevičiūtė, dr. Lina Kaminskaitė-Jančiorienė, dr. Goda Dapšytė-Šlektavičienė, a. a. dr. Ieva Pleikienė; architektai – TAKTAK; dizaineris – THE ⅃AƆITIЯƆ; techniniai sprendimai – Audrius Janulevičius. Projekto vadovė – Nideta Jarockienė.
Eksponatus skolino: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos kino centras, Lietuvos ypatingasis archyvas, MO muziejus, Lietuvos muzikos informacijos centras, Nacionalinis Kauno dramos teatras. Taip pat – iš privačių kolekcijų: Dmitrijaus Matvejevo, Zenono
Nekrošiaus, Roberto Kalinkino, Mariaus Macevičiaus, Eglės Grėbliauskaitės ir Agnės Gintalaitės, Saulės Šerytės, Ramūno Danisevičiaus, Aistės Kisarauskaitės.
