Nuo 1862-ųjų metų premjeros Paryžiuje, prancūzų kompozitoriaus Charles'io Gounod (Šarlio Guno) penkių veiksmų opera buvo tikroji grand opéra (pr. – didžioji opera) su įsimintiniausiomis arijomis, didžiuliu orkestru, choru, baletu, įspūdinga scenografija ir bene labiausiai intriguojančia – Valpurgijos nakties – scena. Tuo pačiu nenuostabu, kad būtent šeštąjį dešimtmetį emociškai ir finansiškai karų nualintoje Europoje šios operos pastatymų drastiškai sumažėjo. Naujų, pilnų šios operos pastatymų teko laukti bene penkiolika metų. Bet kuriuo atveju, iki šiandien „Faustas“ patenka į dažniausiai atliekamų operų topus.
Ir nors pasakius „opera „Faustas“, viskas turėtų paaiškėti savaime, šį kartą vis dėlto pasidomėkime, kas buvo tas žmogus, įveikęs tokios didžiulės apimties literatūros kūrinį ir suteikęs jam dar vieną nemirtingumo formą – muziką? Ch. F. Gounod gimė 1818-ųjų birželio 17 d. Paryžiuje tapytojo Louis Francois Gounod ir pianistės Victoire Lemachois (Viktorijos Lemašua) šeimoje. Antrasis menininkų sūnus vos spėjo pažinti savo tėvą, mirusį 1823 metais. Likę augti tik su mama, berniukai dažnai atsidurdavo muzikinėje aplinkoje, – būdamas dešimties Charlesas jau buvo apsilankęs operose „Otelas“ ir „Don Žuanas“, kurios ir įkvėpė jaunuolį eiti muziko keliu.
Visas Gounod gyvenimas pažymėtas tik muzikiniais įvykiais. Net ir jo išrinktoji Anna Zimmermann buvo vieno jo profesorių Paryžiaus konservatorijoje – kompozitoriaus, dukra. Be P. Zimmermanno prestižinėje muzikos mokykloje Gounod mokėsi ir pas žymųjį Fromentalį Halévy (jo garsiausia opera – „Žydė“).
1839 m. jaunasis kompozitorius laimėjo išskirtinį „Prix de Rome“ (Romos prizą), anuomet suteikusį skirtingų meno sričių talentams galimybę ir finansus nuo trijų iki penkerių metų praleisti tobulinantis Romoje. Tai buvo ne tik didžiulė Gounod sėkmė, bet ir savotiška tąsa giminėje, – 1783 m. šiuo prizu buvo apdovanotas ir jo tėvas.
Romos laikotarpiu įsisiūbavo ir bene dešimtmetį trukęs rimtas kompozitoriaus „flirtas“ su katalikų bažnyčia. Šiuo metu Gounod kūrė bene išskirtinai bažnytinę muziką, o laiškus pasirašydavo „Abato Gounod“ vardu. Nors apie 1847 m. jis buvo ėmęs rimtai mąstyti apie kunigo kelią, vyras pakeitė savo nuomonę ir 1851 m. ne tik pristatė savo pirmąją operą „Sapho“, bet 1852-aisiais jau ir kėlė vestuves su A. Zimmermann. Ir nors tokie pamąstymai yra visiška fikcija, tačiau ne vienas galėtų įsivaizduoti kitokią Gounod gyvenimo pabaigą, – vienišo, muziką mišioms kuriančio, pripažinto kunigo dalią, mąstant apie alternatyvias savojo gyvenimo variacijas...
Tiesa, ir realybėje šio kūrėjo biografiją žymi išskirtinai profesiniai pasiekimai, plačios pažintys ir netikėčiausi kūrybiniai įkvėpimai tarp kompozitorių, – atrodo jog jis pats lyg Faustas visą save atidavė profesijos aistrai.
Nors ilgą laiką komerciškai, o kartais ir kritikos nuomone, Gounod kūriniai nebuvo sėkmingi, iki 1859 m. „Fausto“ jis sukūrė kelis iš tiesų įsimintinus ir jo vardą muzikoje įtvirtinusius darbus: Šv. Cecilijos mišias (1854), porą simfonijų, kurių 1-oji tapo įkvėpimu tuomet septyniolikmečiui jo studentui Georges'ui Bizet (vėliau sukūrusiam „Karmen“). Šiuo laikotarpiu F. Mendelssohno sesuo supažindino Gounod su Bacho kūryba, kurią jis ėmė dievinti, – taip atsirado šiandien visame pasaulyje žinoma „Ave Marija“.
Tiesa, ir žymusis „Faustas“ ne iš karto tapo plačiai pripažintu. Kompozitoriui teko ne tik kelis metus luktelti, bet ir sukurti papildomų intarpų, kad opera taptų tikra Grand Opéra. Tikru hitu ši opera tapo tik po 1862-ųjų pasirodymo, o Paryžiaus operoje buvo pristatyta (su privalomai pridėtu baletu) 1869 metais.
Nuo tol ji ir įgavo dažniausiai statomos operos vardą, tapo būtina kiekvieno operos teatro repertuaro dalimi, išversta į 25 kalbas. Būtent su šiuo kūriniu duris pirmą kartą atvėrė Niujorko Metropoliteno opera 1883 m., o iki 1975 m. vien tik Paryžiaus Operoje ji buvo atlikta 2 tūkst. kartų.
„Fausto“ sėkmei prilygti negali jokia kita Gounod opera. Iš visų kitų jo kūrinių iki šiol geriau žinomos ir vis statomos išlieka dvi: „Romeo ir Džuljeta“ (1867) ir „Mirelė“ („Mireille“, 1864). Beje, pastarąją operą, dar nesulaukęs pasaulinio pripažinimo, kompozitorius su pasimėgavimu kūrė Saint Rémy-de-Provance mieste netoli Avinjono. Laikas čia tapo dar vienu flirtu, trumpučiu Gounod romanu, apie kurį jis laiške žmonai rašė: „Aš jau įsikūriau... Esu visas atsidavęs „Mirelei“. Čia – puiki vieta mano mintims... Vaizdas yra nuostabus: namuose nieko nėra, ir aš galėčiau čia praleisti savo gyvenimą, jei tik mano mylimi žmonės būtų su manimi. Mano langas yra atviras, dangus – jūros mėlio spalvos! Kieme girdžiu balandžius. O visa kita – lyg vienuolyno tyla. Šešios savaitės tokios meditacijos ir „Mirelė“ – jau mano krepšyje. Ši vieta yra graži ir tyra kaip Italija: tai – Prancūzijos Italija ir aš buvau teisus, nusprendęs čia įsikurti.“
Neverta nė sakyti, kad po mėnesio prie Gounod prisijungė ir jo žmona su sūnumi. Įspūdingas vizitas paliko šilčiausius atsiminimus ne tik nemažai keliavusio kompozitoriaus gyvenime, bet ir miesto istorijoje, kuris iki šiandien atsimena šį svečią, – čia rasime net ir jo vardu pavadintą viešbutį.
Vėliau kompozitoriui teko pagyventi Londone, kur jis sukūrė „Laidotuvių maršą marionetei“ (Marche funèbre d'une marionette, 1872). Netikėta, tačiau ši kompozicija savo žinomumo ir šlovės sulaukė 1955 m., Alfredui Hitchkockui ją pasirinkus savo serialo teminei muzikai.
Iki pat gyvenimo pabaigos, Gounod laukė dar daug darbų ir svarbių apdovanojimų, tarp jų ir itin aukštas Prancūzijos Garbės legiono ordinas (1888). Daug laiko kompozitorius praleido ir atsigręždamas į religinę muziką, vienas iš jo kūrinių, 1949 m. galiausiai tapo oficialiu Vatikano himnu.
Yra išlikę ir įdomesnių, ar net keistokų kompozitoriaus gyvenimo detalių, kaip „Gounod gitara“. 1862 m. pavasarį atostogaudamas šiaurės Italijoje, Gounod vaikščiojo aplink Nemi ežerą, kai staiga išgirdo iš toli oru atplaukiančias nuostabias melodijas. Tai buvo vietinio vyro dainos, kurioms jis pats akomponavo savo gitara. Sužavėtas melodijų, prancūzų kompozitorius nesąmoningai kurį laiką sekė vyrą, kol iš toli jį užkalbino. Vėliau Gounod pasakojo:
„Aš buvau tiek pagautas tos muzikos, jog gailėjausi negalėdamas įsigyti muzikanto kartu su jo instrumentu kartu... Kadangi tai – neįmanoma, ėmiausi antrosios galimybės ir nupirkau jo gitarą, nusprendęs išmokti ja groti taip pat puikiai, kaip ir jis.“ Akivaizdu, jog visi suprato, koks brangus šis instrumentas buvo kompozitoriui, – išgyvenusi ugnį, vandenį, Prūsų karininkų spyrius, ji ir šiandien kabo Paryžiaus Operos muziejuje...
Muzika Gounod gyvenime užėmė tik pirmąją poziciją, kaip ir mokslas, jo įsimintiniausios operos herojaus – Fausto – likime. Ir vis dėlto kas nulėmė tokią didžiulę sėkmė būtent šiam kūriniui? Dauguma sako, jog tai – kompozitoriaus atsidavimas melodingumui.
Skirtingai, nei daugelis jo kolegų, Gounod įsimintinomis melodijomis apdovanojo ne tik pagrindinius personažus, bet ir mažesnes – Margaritos brolio Valentino, Zybelio – partijas. Nepaminėtas negali likti ir Margaritos personažas, daugelio manymu kompozitoriui buvęs svarbiausias savo tragišku virsmu, skirtingai nei kitose „Fausto“ interpretacijose, užimantis bene centrinę poziciją. Ne veltui būtent jos „Brangenybių daina“ dažnam suskamba galvoje, prisimenant šį grandiozinį kūrinį.
Ir vis dėlto retas galės paneigti, jog būtent Mefistofelio pasirodymas iki šiol yra vienas labiausiai laukiamų publikos...
O paties Fausto įsimintiniausiu momentu gali tapti bet kuri operos dalis. Juk jis yra tikrasis šios istorijos variklis. O kokiu jis taps VCO pastatyme kol kas atsakyti sunku... Dar lašelis intrigos, – veiksmo laiku šį kartą pasirinktas paties Gounod gyvenimo metas – 19 amžiaus pabaiga – dekadanso prisotintas Paryžius...