Unikalus duetas jau antrą kartą džiugins klausytojus savo pasirodymais lapkričio 28 d. Klaipėdos koncertų salėje, 29 d. Kauno filharmonijoje ir 30 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje.
Šį kartą kalbiname nedažnai spaudai interviu duodantį, sunkiai nuspėjamą, pasaulio koncertų salėse laukiamą – pianistą J. Božanovą apie būsimus koncertus su pianistu K. Uinsku ir jų programą.
– 2015 metų žiemą Jūsų duetas kaip kometa įsiveržė į Lietuvos klasikinės muzikos padangę, koncertuose sukeldamas tikrą ovacijų audrą. Jūs abu su K. Uinsku esate solistai, ką Jums reiškė pasirodymas su kitu pianistu?
– Prisipažinsiu tą kartą tiek aš, tiek Kasparas pirmą kartą gyvenime pasirodėme fortepijoninio dueto amplua. Abiems mums tai buvo visiškai nauja patirtis. Iš pradžių galvojome, o kas gi iš to išeis, ar rasime bendrą kalbą. Ši patirtis gana neįprasta ir skiriasi nuo kitų mano koncertinių pasirodymų, kadangi tuo pat metu esi scenoje su kitu pianistu, kuris turi savo idėjas, savo interpretacinį stilių, ir tenka su juo taip susiderinti, susigroti, kad klausytojas išgirstų išbaigtą, išieškotą ir vieną dviejų solistų muzikinę idėją.
Fortepijoninio dueto esmė yra atrasti abiems suprantamą, tinkamą muzikos perteikimo būdą, kad ji skambėtų organiškai ir maža to viskas turi būti taip surepetuota, kad kiekvienas paspaudimas, įstojimas, skambėtų tarsi grotų vienas žmogus. Fortepijoninis duetas yra labai subtili koncertinio pasirodymo forma, kur du turi patapti vienu. Su Kasparu manau mums tai puikiai pavyko. Repetavome vos kelias dienas, ir dabar perklausęs koncerto įrašus, girdžiu, kokį neįtikėtiną reultatą pasiekėme. Tai nebūtų įmanoma su bet kuriuo atlikėju. Paslaptis tame, kad mes panašiai girdime muziką, siekiame tokių pačių tikslų joje ir visa tai mus sujungia į tą organišką rezultatą.
– Kieno tai buvo idėja sukurti tokį duetą? Ar nebijojte rizikuoti ir pasirodyti tokiam kiekiui žmonių pirmą kartą, o jeigu nepasiseks?
– Pamenu prieš porą metų Kasparas lankėsi Vokietijoje, kur darė savo solinės kompaktinės plokštelės įrašus, susitikome trumpam pokalbiui oro uoste, vėliau aš koncertavau Ispanijoje, kur jis tuo metu atostogavo, vėlgi susitikome ir visai atsitiktinai pradėjome kalbėtis apie skirtingus pianistų duetus ir kad nei vienas nesame turėjęs tokios patirties ir kad būtų įdomu tai išbandyti. Taigi šis projektas galima sakyti gimė tada Ispanijoje. Rizikos nebijojome, muzikantai neturi bijoti tokių dalykų. Mus vedė tikėjimas muzika, savo jėgomis, bendra idėja. Be to abu turime didelę sceninę patirtį, kas leidžia negalvoti apie baimes, o pasinerti į kūrybinį procesą.
– Kokią programą šį kartą paruošėte klausytojams? Ar bus kažkokių siurprizų?
– Tai bus labai slaviška, labai labai populiari ir labai „šokanti“ programa. Aš esu be galo laimingas, kad Kasparas pasiūlė tokią nuostabią programą su tokiu meistrišku S. Prokofievo siuitos iš baleto „Pelenė“ M. Pletniovo perdirbimu, o taip pat ir su N. Economou fantastiška P. I. Čaikovskio „Spragtuko“ versija. Abu šie kūriniai yra tikri fejerverkai fortepijoninėje muzikoje. Koncerte taip pat atliksime ir S. Prokofievo siuitą iš žymiojo baleto „Romeo ir Džiuljeta“, kurios pagrindinės muzikinės temos atpažįstamos ko gero kiekvienam klausytojui. Taigi koncerte skambės trys žinomos, užburiančios istorijos, adaptuotos dviems fortepijonams.
– Kuri iš šių istorijų Jūsų mylimiausia ir kodėl?
– Kaip istorija ko gero „Romeo ir Džiuljeta“ yra pati giliausia, tačiau muzikine prasme mane labiausiai įkvepia S. Prokofievo „Pelenė“.
– Atsitiktinai ar ne, tačiau šiuose koncertuose išimtinai atliksite muziką iš baletų. Ar Jūs pats esate šio žanro mėgėjas?
– Esu labai didelis baleto fanas ir mėgaujuosi stebėdamas šią šokio formą. Iš baleto meistrų žaviuosi Rudolfu Nurijevu, Margot Fontane. Nuo vaikystės klausiausi daug muzikos, parašytos baletams, ji yra tarsi yra mano kraujyje. Šioje vietoje noriu pasidžiaugti, kad man, kaip pianistui pagaliau teko proga sugroti muziką, parašytą būtent baletams ir su tokiu nuostabiu scenos partneriu kaip Kasparas.
– Ar įmanoma perteikti baletams skirtą muziką ją atliekant fortepijonais, be šokėjų ar aktorių?
– Manau, kad P. I. Čaikovskio ir S. Prokofievo muzika tokia geniali, turtinga ir amžina, kad netgi be šokio ir vizualizacijų ji gali turėti savo atskirą gyvenimą ir gali visiškai būti atskirta nuo istorijos.
– Kaip Jūs ruošiate kūrinius koncertui? Ar Jūs daug skaitote apie juos, apie kompozitorius? Kaip jūs prieinate prie minties, kad kad kūrinys turi skambėti būtent taip?
– Man labai sunku atsakyti į šį klausimą. Mano smegenyse, širdyje ir visame viduje yra sukaupta didelė muzikinė patirtis iš daugelio skirtingų šaltinių ir visa muzikinė nuojauta egzistuoja viduje kažkur giliai, todėl, kai pradedu dirbti su kūriniu, tiesiog duodu šiai savo muzikinei intuicijai „žalią šviesą“. Todėl atliktas kūrinys ir skamba butent labai individualiai, perleistas per mano asmenines patirtis.
– Kada Jūs jaučiatės įkvėptas ir atliekate geriausius savo koncertus?
– Mane labiausiai įkvepia geras pasirengimas koncertui, geras instrumentas ir šiek tiek rizikos.
– Dauguma romantinio periodo kompozitorių kūryba buvo įkvėpta meilės ir jausmų. Ar jūsų paties jausmai ir emociniai išgyvenimai įtakoja jūsų grojimo kokybę?
– Žinoma, jie įtakoja, nors aš stengiuosi būti pragmatiškas kas liečia fortepijoną, ir neieškoti atsakymų meilės istorijose ar savo paties „buvimo įsimylėjusiam (jei man pakankamai pasisekė) būsenoje. Aš mėgstu ieškoti konkrečių techninių sprendimų, kaip atlikti vieną ar kitą kūrinį.
Šiandienos pianistai yra pasiekę aukščiausią muzikinę perfekciją, jų atlikime beveik neišgirsime klaidingai paspaustų natų, ypač jei lygintume juos su senosios kartos atlikėjais. Tačiau susidaro įspūdis, kad jie tarsi praranda individualumą, tapdami daugiau muzikiniais automatais, negu charizmatiškais atlikėjais. Ką jūs apie tai manote?
Manau, kad norint, jog atlikėjas paliktų neišdildomą įspūdį klausytojui, jis turi turėti du dalykus – tai ką pasakyti klausytojui ir būti pakankamai geru techniškai visa tai išreikšti. Tačiau susinchronizuoti šiuos du elementus gali užtrukti metus ir dešimtmečius… šiandieniniame lekiančiame pasaulyje ir muzikos biznyje atlikėjai nebeturi laiko apie tai galvoti ir stengtis tai daryti… atėjo geri laikai „spausdinimo mašinėlių rašytojams“.
– Jau tiek daug kartų buvo atlikti kūriniai per visą istoriją, kuriuos ir jūs grojate. Ar kartais susimąstote, ar pasauliui reikia dar vienos to paties kūrinio interpretacijos?
– Ne, kartais geriau negalvoti per daug ir tiesiog tai daryti…
– O kaip klausytojui nepasimesti tarp tiek daug skirtigų atlikėjų, kaip suprasti, kuris yra geras, o kuris prastas? Ar publika yra pakankamai išsilavinusi, ypatingai lyginant su senais laikais?
– Yra tiek daug skirtingų klausytojų, skirtingose šalyse, miestuose. Vieni labiau išsilavinę, kiti mažiau. Bet manau, jeigu atlikėjas tikrai turi ką pasakyti, tai publika be jokios pastangos ar vargo tai supras ir jį įvertins.
– Įsivaizduokime, kad jūs esate namuose, turite savo laisvą laiką nuo koncertų ir repeticijų. Ar galite atskleisti skaitytojams, ką veikiate tuo metu (leiskite mums trumpam žvilgtelėti per jūsų durų raktų skylutę).
– Geriau du kartus pagalvosiu prieš atsakydamas į tokį klausimą… O jei rimtai tada aš stengiuosi nejausti laiko tėkmės, nematyti laikrodžio. Vien nieko neveikimas man yra tikras gėris, taip pat kaip ir geras maistas, ar visų Kolumbo serijų žiūrėjimas, ir toks laiko leidimas turi pavojų išsitęsti į tris ar daugiau dienų…
– Ar tokių laisvų dienų nusimato? Kokie jūsų artimiausios ateities planai?
– Deja, mano grafikas to nenumato. Nors žodis deja čia nelabai ir tinka. Visgi yra didelė laimė, kad jis užpildytas skirtingais pasirodymais įvairiose Europos salėse, tai reiškia, kad būsiu pasinėręs į tai, kas mano gyvenime svarbiausia – į muziką, o dar ne mažiau svarbu, kad galėsiu ja dalintis su klausytojais. Su soliniais koncertais vyksiu į Portugaliją, Italiją, rudenį – į Švediją su W. A. Mozarto koncertu, į Belgiją su „Žydrąja rapsodija“, su keliais rečitaliais į Vokietiją, lapkričio mėn. Atvyksiu į Lietuvą ir taip toliau. Daug įdomių projektų, keičiančių vienas kitą ir neabejotinai vieną įdomesnių vietų užims duetas su Kasparu Uinsku. Pasirengimas šiam turui bus įdomus man kaip atlikėjui kūrybine prasme, ypač turint omenyje tokią išskirtinę ir konceptualią programą. Jau dabar dirbu su šiais kūriniais ir nekantriai laukiu susitikimo Lietuvoje.
Trumpas dosje:
Pianistas J. Božanovas – tai vienas didžiausių atradimų klasikinės muzikos pasaulyje per paskutinius dešimtmečius. Vienas amerikiečių kritikas pažymi: „J. Božanovas vienoje muzikinėje frazėje išgauna daugiau garso atspalvių, negu dauguma pianistų per visą savo gyvenimą...“ (Dallas Morning News) Atlikėjo koncertų grafike šiandien tokios salės kaip Londono Royal Festival Hall, Berlyno filharmonija, Vienos Musikverein, Maskvos didžiosios konservatorijos salė, Tokijo Suntory Hall, Diuseldorfo Tonhalle ir eilė kitų.
Didžiausio rezonanso J. Božanovas sulaukė F. Chopino pianistų konkurse Varšuvoje, kuriame jis sukėlė tikrą sensaciją. Kai kurie kritikai ir melomanai garsiai skelbė, jog tai vienas originaliausių atlikėjų per daugiau nei aštuonis dešimtmečius trunkančią konkurso istoriją. Nors konservatyvi žiuri neskyrė pianistui pirmosios vietos, klausytojai iš viso pasaulio internete stebėję jo pasirodymus Varšuvoje, paskleidė žinią apie neįprastą pianistą, o sensacingos laikraščių antraštės pasiekė plačią auditoriją, ir netrukus J. Božanovas tapo vienas geidžiamiausių klasikinės muzikos atlikėjų.