Muzikinė kompozicija sujungia chorinį dainavimą, S. Helbigo gyvą elektroninę muziką, šviesas ir vizualizacijas į 70-ties minučių koncertą. Tarp kompozicijų, choro dainininkai ne tik gieda sakralinę muziką, bet ir naudoja savo balsus ir kūnus imituoti lietų, griaustinį, vėją, jūros ošimą ir kitus gamtos garsus. Iš šių muzikos ir garsų dermės išsivysto dešimt kompozicijų.
Elektroninių mišių kūrėjas S. Helbigas yra iš kompozitorių kartos, kuri nebetaiko tradicinių barjerų tarp klasikinio komponavimo, eksperimentinio meno ir populiariosios muzikos. Kompozitorius visa tai darniai apjungia. Jis komponuoja, kuria muziką chorui, orkestrui ir kameriniams ansambliams, pritaiko klasikinėms koncertų salėms bei keliauja į turus su elektronine muzika.
– Kokia filosofija ir istorija slypi projekte „I Eat the Sun and Drink the Rain“?
– Pradėdamas kurti pirmiausiai ir uždaviau klausimą sau: ką aš noriu pasakyti? Galvojau apie humanizmą ir žmogaus vertybes, todėl sukūriau šia tema atskirą tekstą. Nerimauju dėl dabartinės pasaulio padėties. Keliu sau klausimą, ką menas gali padaryti, kad paskatintų žmoniją atsigręžti į tikrąsias vertybes, ir bandau tai padaryti savo kūryba.
– Kaip pristatytumėte „I Eat the Sun and Drink the Rain“ žmogui, kuris niekada negirdėjo šio kūrinio?
– Tai yra ne tik konceptualus darbas, sukurtas įrašų studijai. Tai yra kažkas tokio, kas koncertų salėje atgyja ir tuo metu gyveną darnoje su choro skambesiu bei mano paties kuriama gyvo garso elektronine muzika. Jaučiu, kad kuriama muzika yra šių laikų produktas, įtakotas didelio informacijos prieinamumo bei interneto. Semiuosi įkvėpimo iš šono, iš įvairių šaltinių, o ne tik iš praeities klasikos meistrų. Naudoju ne tik post-roką ir elektroninę muziką, bet ją transformuoju klasikiniams instrumentams.
– Kokias galėtumėte įvardinti priežastys savo kompozicijų formavimui vienu ar kitu stiliumi?
– To priežasčių, matyt, reikia ieškoti vaikystėje. Gimiau 1968 m. Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, netoli Lenkijos sienos, ir kai kurie to meto pasaulio muzikiniai įvykiai dėl šalies uždarumo ir šeimos tradicijų bei požiūrio į muziką man buvo tiesiog neprieinami.
1982 m. metais radau atlikėjos Anne Sophie Mutter kompaktinį diską, ir ten įrašyta muzika labai patiko. Tai buvo pirmoji mažytė galimybė sužinoti daugiau apie šią muziką ir apie šios rūšies muziką apskritai. Tačiau gauti informacijos buvo sunku. Galėjau klausinėti draugų, ir laukti, kol kas nors ką nors apie tai papasakos.
Ieškodamas informacijos muzikos žurnaluose, klausdamas, šiek tiek praplėčiau savo muzikinį horizontą, sužinojau apie tokius muzikinius reiškinius, kaip Milesas Davis ar „Radiohead“. Šiandien muzikantai gali savo valia variuoti tarp klasikinės ir populiariosios muzikos, tačiau iš tiesų, ribos yra tik mūsų galvose, nes su tuo mes užaugome. Regiu naują klasikinę muziką ne kaip dar vieną Beethoveno medžio šaką. Šiandien sukurta muzika turi visai kito medžio šaknis, nei mums įprasta klasikinė muzika.
Naujos daugiašaknės muzikos stiliaus raidos apibūdinimui galėčiau pateikti analogiją su Brazilijos muzika. Šiandien visi žvelgia į bosanovos žanrą, kaip į Brazilijos klasiką. Tačiau šis žanras turi savo sudėtingą šaknų miksą, susidariusį laikais, kai ispanų užkariautojai atsivežė į Pietų Ameriką vergus iš Afrikos, žudė vietinius. Šiuo periodu gimė bosanova ir niekas nebeprisimena, kokia muzika Brazilijoje dominavo iki tol.
Svarbūs skirtumai susklostė ir tarp klasikinės bei populiariosios muzikos. Jei prieš koncertą matote tokius instrumentus, kaip gitara, bosinė gitara, mušamieji, jūs negalite iš anksto nuspėti, koks muzikos žanras skambės: džiazas, rokas ar ritmenbliuzas, tačiau jei scenoje išvysite du smuikus, altą ir violončelę, žiūrovai iš karto spės, kad kvartetas atliks Šostakovičiaus, J. Brahmso ar B. Bartoko muziką. Noriu pakeisti šį reiškinį. Mano nuomone, tai, ką matau kaip naują klasikinę muziką, nėra įvairių žanrų junginys, tai atskiras savarankiškas žanras. Boulez eros kūrybos mokykla, kuriai priklausau, vis dar tęsiasi, taip ir turi būti.
– Kodėl projekto „I Eat the Sun and Drink the Rain“ kompozicijų atlikimas yra patikėtas chorui?
– Chorą savo kūrinio atlikimui pasirinkau todėl, kad dainavimas, mano giliu įsitikinimu, yra žmogiškiausia vertybė muzikoje, visos muzikos motina. Be to, dainavimas chore yra labai žmogiška patirtis ir sujungia asmenybes į kolektyvą. Naudoju žmones kaip aliuzją į bendruomenine veiklą, kuria siekiama tapti didesnio paveikslo dalimi, siekti išganymo, įveikti mirtį arba patirti amžinybę. Visuomenė sudaryta iš daugybės sluoksnių. Didžijoje Britanijoje mačiau skelbimą, žadantį visišką laisvę, kai perkate kažką naujo... Tačiau tai, ką iš tikrųjų gauname nuolat pirkdami, yra visiška vergija.
Mano kompozicijų tekstai – apie bandymą pasiekti išganymą, bandymą atsikratyti kaltės, palikti praeitį, bet akivaizdu, kad su žmonėmis tai neįvyksta. Į savo kūrybą įpyniau liturginius tekstus, tokius kaip „Kyrie eleison“, „Agnus Dei“ (bandymas rasti išgelbėjimą per ką nors), o žodžiai iš Leopardi L'Infinito ragina rasti amžinybę savyje, susilieti su gamta. Visas kūrinio veiksmas paremtas turiningu tekstu. Taip bandoma atskleisti, kas šiame pasaulyje vyksta negerai.
– Kas įtakoja jūsų kūrybos kelią?
– Pastarojoje muzikinėje epochoje vyko savotiškas susikryžminimas, kai vieno žanro atlikėjas atlieka kitą žanrą (klasikinės muzikos atlikėjas dainuoja populiariąją muziką ir atvirkščiai), o šiomis dienomis klasikos atstovai gerai žino tiek klasikinę, tiek elektroninę muziką. Iš dalies kūrybai ir muzikiniam supratimui turėjo įtakos tai, ką klausydavau gyvendamas Eisenhiutenštade. Augau klausydamas Wagner'io ir Strauss'o, bet tuo pačiu buvou ir elektroninės muzikos gerbėjas. Užaugo nematydamas nei gyvai vaidinančio teatro, nei gyvai atliekamos orkestro muzikos. Namuose muzika buvo tabu, ir mama iki šiol nemėgsta, kai namuose per pusryčius paleidžiu muziką.
Kadaise pats įsigijau radiją ir klausydavau ten transliuojamos muzikos. Niekada neturėjau draugų, susijusių su muzikiniu pasauliu. Muzika, kurią klausiausi, buvo transliuojama tik dviem radijo kanalais, kurie buvo prieinami Rytų Vokietijoje: tai klasikinės muzikos kanalas ir Amerikos radijo stotis Berlyne, transliojanti ritmenbliuzo muziką. Niekada nematęs orkestro, nežinojau kas tai yra, tai buvo tik garsas. Tik po daugelio metų pirmą kartą išvydau orkestrą, kurio skambesį buvo įsimylėjęs seniai. Taigi, mano kūriniai buvo sukurti neturint jokio supratimo apie muzikos konvenciją, peržengiant ribas, nes net nežinojau, jog tokios egzistuoja.