Pokalbis su Nacionalinio Brno teatro baleto meno vadovu choreografu Mário Radačovský – apie gastroles Lietuvoje ir šiuolaikinį šokio meną.
– Kaip užsimezgė Nacionalinio Brno teatro baleto trupės draugystė su Lietuva?
– Tai įvyko dar 2016–2017 metais, kai LNOBT baleto meno vadovo pareigas ėjo choreografas Krzysztofas Pastoras. Su juo buvome pažįstami jau seniai. K. Pastoro vadovaujama Lenkų nacionalinio baleto trupė pasirodė festivalyje Brno, tuomet pradėjome planuoti Nacionalinio Brno teatro baleto gastroles Lenkijoje arba Lietuvoje. Taip viskas ir prasidėjo.
Kartą su trupe jau lankėmės nuostabiame Vilniaus teatre, kai rodėme mano statytą baletą „Juoda ir balta“. Tai be galo gražus miestas, kuriuo susižavėjome, tad esame sujaudinti galimybės čia sugrįžti: mums tai didelė garbė!
– Festivalyje „LNOBT Open‘22“ pristatysite šiuolaikinių baletų vakarą. Pakalbėkime apie kiekvieną iš jų – kuo jie įdomūs, išskirtiniai, kokias temas paliečia?
– Pirmasis baletas – tai choreografės Markétos Habalovos „Žydroji rapsodija“, sukurta pagal puikiai žinomą George‘o Gershwino muziką. M. Habalovos naujausias darbas – spektaklis „Pelenė“ Brno teatre patyrė neįtikėtiną sėkmę, ir aš džiaugiuosi, kad tarp choreografų, kur įprastai dominuoja vyrai, turime tokią talentingą moterį!
„LNOBT Open‘22“ festivaliui, vyksiančiam atviroje erdvėje, norėjosi pristatyti aukštos kokybės, bet lengvesnio žanro kūrinius: juk vasarą norisi atsipalaiduoti ir patirti nuotaikingų reginių, ypač šiuo politiškai sudėtingu metu. „Žydroji rapsodija“ – tai humoristiškai pateikta gyvenimo tarsi žaidimo vizija, žaismingas santykių tarp gražios vilioklės moters ir vyrų paveikslas, smagi mūsų kasdienybės karikatūra.
Mano sukurtas spektaklis „Rossini“ bus dviejų dalių. Pirmoji – tai vyriškumo stichijos ir idealų karikatūra, kuriai pasitelktas raumeningo, kultūristą primenančio vyriškio, demonstruojančio savo fiziškumą, įvaizdis. Tai lengvas, šviesus spektaklis, kurio muzika kupina džiugesio ir nuostabiai tinka šokiui. Antroji dalis, kurią pats vadinu „Rossini 2“ – mano naujausias darbas, ir Lietuvoje įvyks jo premjera! Šis epizodas yra labiau apie moteris, jame taip pat rasite truputį humoro.
Tai paveikslas moters, trikdomos vyriškos energijos. Man buvo svarbu parodyti žmogiškąją natūrą. Juk sakoma, kad vyrai kilę iš Marso, o moterys – iš Veneros, todėl kartais jiems nepavyksta suprasti vieni kitų. Visgi balete yra ir be galo jausminga scena, kurioje vyras ir moteris – du skirtingi poliai – atranda vienas kitą, gal net pamilsta.
Trečiasis baletas, kuriuo beprotiškai didžiuojuosi – tai vieno geriausių pasaulio choreografų, ispano Nacho Duato baletas „Gnava“. Mums labai pasisekė, kad repertuare turime vieną jo darbų ir galime jį pristatyti Lietuvoje! „Gnava“ – turbūt vienas gražiausių praėjusio dešimtmečio darbų, inspiruotų Afrikos muzikos. Jame labiausiai atsiskleidžia originalus Nacho Duato braižas. Matysite kerinčius duetus, trio, nuostabų fiziškumą, savotišką moters ir vyro vienybę šokyje. Tai nepaprastai gražus, jausmingas baletas vakaro pabaigai.
Turime paruošę ir staigmeną, kurią žiūrovai pamatys pasirodymo pabaigoje. Tai – maža mūsų dovana, kuria norime parodyti, kaip stipriai vertiname kvietimą dalyvauti „LNOBT Open‘22“ festivalyje.
– Ar šiuos baletus jau teko rodyti kituose teatruose, kaip jie buvo sutikti?
– „Gnavą“ jau pristatėme Prahoje, o Nacionalinio Brno teatro repertuare jį rodome keletą metų. Šis spektaklis išties atima žadą! Repeticijose dalyvavo pats choreografas Nacho Duato, jis stebėjo ir spektaklio premjerą, buvo labai patenkintas mūsų trupės darbu.
„Žydroji rapsodija“ iki šiol buvo rodyta tik Brno. Publika baletą įvertino puikiai, be to, jis itin tinkamas atviroms erdvėms. Kaip jau minėjau, jame daug čekiško humoro, bet neabejoju, kad jis bus suprantamas ir lietuviams.
– Kur semiatės įkvėpimo savo kūrybai?
– Kartais tai būna labai asmeniška, kartais norisi kalbėti visuomenei svarbiomis temomis. Rugsėjį su trupe pristatysime naujausią mano darbą, kuriame kalbu apie individo tapatumo visuomenėje temas. Siekiu atskleisti, kokie sutrikę, pasimetę kartais jaučiasi žmonės mūsų visuomenėje ir savo pačių kūnuose. Manau, svarbu apie tai kalbėti mene. Jokiu būdu ne teisti – nedrįsčiau to daryti, tačiau manau, kad kiekviena era, kiekviena karta ateina su savo problemomis, ir svarbu jas užčiuopti.
Taigi, įkvėpimas – labai individualu: kartais turiu idėją, kartais mintis sužadina muzika. Spektakliui „Rossini“, kuris iš tiesų yra mano baleto „Mikelandželas“ epizodas, mane įkvėpė nebaigtos Michelangelo Buonarroti skulptūros. „Rossini 2“ gimė iš siekio pažvelgti į gyvenimo situacijas moters akimis.
– Nacionaliniame Brno teatre rodote klasikinius ir neoklasikinius baletus, o į Lietuvą atvežate modernų šokį. Kas artimiau Jums ir trupės artistams?
– Dievinu klasikinį baletą, jaunystėje man labai patiko šokti klasikinius vaidmenis! Tikiu, kad klasikinis baletas vis dar turi ką papasakoti. Žinoma, jis reprezentuoja XIX a. pabaigos – XX a. pradžios laikmetį, tuometiniams menininkams tai buvo labai modernu. Galbūt po keliasdešimties metų ir dabartiniai šokio spektakliai bus laikomi klasika?
Labiausiai vertinu visa, kas kokybiška – nesvarbu, kokio laikmečio ar žanro tai kūrinys. Klasikinis, neoklasikinis ar šiuolaikinis baletas – jei jame slypi stipri idėja, šoka puikūs profesionalūs artistai su kerinčia energija, man tai veikiausiai patiks! Deja, dažnai šiuolaikiniame šokio mene pasigendu idėjų ir intelekto.
– Žvelgiant į šiuolaikinę choreografiją atrodo, kad žmogaus kūno galimybės tampa beribės…
– Taip, šiais laikais išties spaudžiame šokėjus atlikti ekstremalius dalykus. Tai, ko iš artistų reikalaujame šiandien, prieš 15–20 metų net nebūtų įsivaizduojama: akrobatika, ypatingas lankstumas, šuoliai – nūdienos šokėjai savo įgūdžiais artėja prie cirko artistų.
Nepaisant visko, kas pritrenkia, stebina ar net sukelia skausmo pojūtį žiūrintiems, to, ką jau gebame atlikti kūnu – nenorėčiau, kad publika būtų pavergta vien šio fiziškumo. Žinote, tai įdomu kokias 10–15 minučių, kol mūsų smegenys pripranta prie tokio vaizdo. O vėliau tampa įprasta ir netgi nuobodu.
Esminis dalykas yra idėja, žinutė, galimybė žiūrovams kažką suvokti ir pajusti. Esame žmonės, tad pasakojama istorija, kuriami vaizdiniai, portretai, stipri siunčiama žinutė yra raktas į žiūrovų jausmus. Kad spektaklis taptų išbaigtas ir sėkmingas, jame turi būti gerokai daugiau nei fizinis judesys, kad ir koks jis būtų sudėtingas ir tobulas.
Kaip trupės meno vadovas, visada kruopščiai atrenku choreografus ir jų siūlomas idėjas. Kaip žiūrovas, spektaklyje noriu pajausti, susimąstyti, kartais net susierzinti, jei būtent toks buvo kūrėjo tikslas. Mėgstu intelektą – paviršutiniškumas ne man.
– Kas labiausiai, be paties šokio, daro baleto spektaklį įspūdingą – muzika, scenografija, šviesos?
– Kartais tai visų šių dalykų kombinacija, kartais pakanka ir vieno elemento. Šiais laikais susiduriame su beprotiškomis techninėmis galimybėmis, ir ta šiuolaikinių technologijų dermė su klasikiniu baletu ar klasikine muzika kuria nuostabų reginį. Kartais vien muzika yra tokia galinga jėga, kad nustelbia šokį! Bet visų šių elementų dermė veda žiūrovą į absoliučią juslių ir proto satisfakciją bei pilnatvės jausmą.
– Kaip manote, ar Lietuvos žiūrovai jūsų pasirodyme patirs tokią pilnatvę?
– O, nuoširdžiai to tikiuosi! Pamenu, kokią stulbinančią sėkmę patyrėme Lietuvoje su baletu „Juoda ir balta“ – sulaukėme tokių publikos ovacijų, kurios pranoko mūsų lūkesčius! Galbūt kažkas mus dar atsimena ir todėl ateis į festivalio spektaklį…
Kaip kūrėjas, tikiesi, kad žiūrovai pamils tavo darbus, bet visada rizikuoji. Žiūrovai turėtų pajusti mūsų nuoširdumą ir minties gylį – nesame paviršutiniški, nes man pačiam tai svetima. Užtikrinu, kad žiūrovai stebės puikų artistų pasirodymą: mes nešoksime „saugiai“ – atiduosime savo jėgas 150-čia procentų! Todėl tikiu, kad kartu patirsime puikų, linksmą, čekiško humoro kupiną vakarą.