Dekreacija, kaip būdas apmažinti „mano“
„Dekreacija yra tam tikras savęs įveikos procesas, susimažinant, suvokiant save ne kaip pasaulio centrą, o kaip dalį didesnių visumų – socialine, ekologine, politine ar kitomis prasmėmis. Dekreacija nereiškia, kad esi toks pat, kaip visi – veikiau esi susietas, priklausomas nuo kitų ir sąveikų su jais. Tai priešnuodis šiuolaikiniam individualizmui, kur mano yra labai aiškiai išreikštas: mano poreikiai, tikslai yra pirmoje vietoje, o visa likusi aplinka, žmonės, gamta yra tik priemonės, ištekliai mano poreikiui įgyvendinti“, – į performatyvaus šokio vyksmo pagrindinę temą įveda V. Jankauskas.
Pačią sąvoką „dekreacija“ garso ir judesio sintezės kūrėjas pripažįsta pasiskolinęs iš XX a. pirmos pusės prancūzų filosofės, mistikės, politinės aktyvistės Simone Weil. Ji sukūrė šį naujadarą (pranc. décréation), apmąstydama krikščionybę, tačiau choreografas jai pridėjo savų interpretacijų ir dimensijų: „Nors Simone Weil dekreaciją analizuoja krikščionybės kontekste, ją galima pastebėti ir kitose religijose, kurios vertina žmogaus santūrumą, kuklumą, susimažinimą, tai, kad jis pastebi mažutėlius, žemesnius sluoksnius. Religijos neakcentuoja žmogaus, kaip visų valdovo. Silpnųjų matymas susišaukia ir su politinės kairės idėjomis. O štai mūsų kultūroje mus nuo mažens moko būti savarankiškais, kritiškais, priimti sprendimus savarankiškai, patiems tvarkytis individualiai. Taigi tarp šių idėjų randasi kontrastas.“
Anot idėjos autoriaus, individualizmas visais atvejais veda į konkurenciją, o konkurencija – į konfliktus, karus, aplinkos krizes, klimato kaitą. Tai – ideologijų pasekmės, dėl kurių pasaulį laikome tik ištekliu mūsų gerovei. Šiandien apie tai V. Jankauskas kalbėti nori priėjus tam tikrą ribą, prieš kurią užsimerkti nebepavyksta.
„Anksčiau mes, žmonės, nebuvome tokie pavojingi savo planetai – na, bent ne tokiu mastu. Dabar mokslininkai primena, kad padariniai yra rimti, pajuntame juos ir iš orų permainų. Politinė situacija taip pat liudija, kad visuomenė susiskaldžiusi, praradusi bendrumo pojūtį, kiekvienas stovi už save, visur kova, konkurencija... Pasaulis yra pilnas susipriešinimo, konfliktų, kalbame apie kelias Lietuvas, stinga suvokimo, kad esame viename laive“, – mano šokėjas.
Išsižadėti dėmesio – nelengva užduotis menininkui
Paklaustas, kaip dekreacijos idėja atsiskleidžia pastatyme, V. Jankauskas tikina, kad ideologiškumas – šokio vyksme ryškiai eskaluojama tema: „Pastatymas prasideda nuo vienu metu girdimų visų dalyvių monologų, kurie vienas kitą užgožia, istorijos kalba viena per kitą. Eigoje šokio vyksmo dalyviai vis bando išgirsti vieni kitus, įsiklausyti, o tuomet mezgasi dialogas.“
Svarbiu elementu pastatyme tampa ir garsas – kiekvienas šokėjas nešiojasi asmeninę garso kolonėlę su asmeniniu garso takeliu, kuris sudarytas iš įvairių įrašytų tekstų, garsinių variacijų, kurtų kompozitoriaus Vlado Dieninio. Šokio vyksmo atlikėjai žinomi scenos profesionalai Oksana Griaznova, Giedrė Kirkilė, Mantas Stabačinskas, Emilija Dūdaitė. Kostiumus kūrė dizainerė Sandra Straukaitė, scenografijos autorė Sigita Šimkūnaite.
„Taip pat padarėme ir specialių scenografinių sprendimų: matomi išpjauti siluetai, o žiūrovai sėdi vienas priešais kitą. Kai šokėjai užpildo siluetą savo kūnu, žiūrovai nebegali matyti vienas kito, mato tik aktorių šokėją, o kai jis susimažina, eina iš dėmesio centro, žiūrovai vėl mato vienas kitą. Atsiskleidžia mintis: tam, kad vieni kitus matytume, turime atsitraukti nuo dėmesio centro“, – pasakoja choreografas.
Visgi išeiti iš dėmesio centro – nelengva užduotis tiek kūrėjui, tiek šokėjams:
„Mums, scenos žmonėms, tai padaryti yra gana sudėtinga, nes ši profesija yra gana narciziška – ir aktoriai, ir šokėjai mėgsta dėmesį, o scenoje – ypač. Tokių problemų man, kaip autoriui, kilo ir choreografine prasme – teko ieškoti sprendimų šokėjams, kaip padėti jiems suvokti visumą, idėją, kaip ją įkūnyti, mokėti save matyti kaip visumos dalį, o ne kaip dėmesio centrą, kuris turi būti įdomus, išraiškingas, iškart patraukiantis dėmesį. Ne save sunaikinant, bet nebūnant pagrindiniam scenoje. Tai – didelis iššūkis, tačiau jau dabar galvoju, kaip vėlesniuose pastatymuose ir toliau tęsime dekreacines praktikas.“
Žiūrovai lygino ir su terapija
Vilniuje ir Klaipėdoje šiemet jau rodytas performatyvaus šokio vyksmas, kaip pamena V. Jankauskas, spėjo sulaukti įvairių reakcijų bei interpretacijų. Didžiausią džiugesį choreografui kelia tai, kad po pastatymo vykę pokalbiai su žiūrovais tapo savotiška jo idėjos tąsa – susirinkusieji mielai dalijosi savo interpretacijomis, istorijomis, mezgė dialogą.
„Štai vieni dekreaciją vadino „nusinulinimu“, kiti dalijosi turėję panašių patirčių, pavyzdžiui, važiavę pagyventi į vienuolynus. Kai kurie sakė, kad „nusinulinimo“ užtenka tik mėnesiui – vėliau viskas grįžta į senas vėžes. Buvo tokių, kurie dalijosi religinėmis patirtimis, rytietiškomis praktikomis, sąšaukomis su šia idėja. Nemažai daliai žiūrovų pastatymas įgijo terapinę reikšmę, sukūrė jautrią, malonią atmosferą“, – dalijasi V. Jankauskas.
Performatyvaus šokio vyksmas jau netrukus bus rodomas ir kauniečiams – „Dekreacija“ į Kauną, BLC verslo centrą, atvyksta balandžio 30 d., 19 val. Po vyksmo rodymo suplanuota diskusija, kurią moderuos kultūros žurnalistė Kotryna Lingienė.
„Į Kauną sugrįžtame po didelės pertraukos, netgi po šešerių metų, nors anksčiau čia dažnai rodydavome spektaklius. Kaunas – Lietuvos šiuolaikinio šokio lopšys, čia visada malonu šokti, o šiuolaikinio šokio ištakos veda dar į tarpukarį. Tačiau priežastis, kodėl čia ilgai nesilankėme, yra ne visai maloni: šiandien Kaunas neturi šiuolaikinės scenos, kurioje galėtų pasirodyti ir nevyriausybiniai teatrai, todėl mums yra labai sunku rasti sau vietą. Nors kauniečiai turi ir didelį festivalį „Aura“, jo organizatoriai pastarąjį dešimtmetį skyrė labai mažai dėmesio Lietuvos autorių kūrybos pristatymui. Taigi išeina paradoksali situacija, kad Kaunas yra šiuolaikinio šokio miestas, bet jis lieka nuskriaustas, nes Lietuvos autorių kūrinių mato mažiausiai. Šiandien džiaugiamės galėdami pasirodyti Kaune ir suradę jam tinkamas erdves, tačiau jeigu galėtume, darytume tai kur kas dažniau“, – sako V. Jankauskas.