Anksčiau ar vėliau toks sprendimas būtų įvykęs
Šis perkėlimas, anot Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės Deimantės Cibulskienės, buvo Vaikų literatūros muziejaus vykdomo persitvarkymo dalis: „Perkėlėme laikinai, šiuo metu yra pradėtas modernizavimo projektas, anksčiau ar vėliau toks sprendimas būtų įvykęs.“
Diskusijos apie paminklo nukėlimą, pasak D. Cibulskienės, vyko keletą metų. „Pirmiausia, sprendėme klausimą, kam paminklas priklauso – diskutavome ir su Kauno miesto savivaldybės skyriumi, ir ieškojome archyvuose dokumentų, nes biustas stovėjo Vaikų literatūros muziejaus kiemo teritorijoje, ta žemė panaudos pagrindais yra valdoma Maironio lietuvių literatūros muziejaus. Tačiau pats P. Cvirkos biustas buvo neįtrauktas į muziejaus turto apskaitą, pas mus neegzistavo. Aiškinomės, o kai iš savivaldybės gavome patikinimą, kad galime įsitraukti į savo apskaitą, tuo metu tai ir padarėme“, – priešistorę nupasakojo muziejaus direktorė.
Toks klausimas, pasak pašnekovės, buvo iškilęs, nes pastatas, kuriame buvo įkurdintas P. Cvirkos muziejus, iki 1965-ųjų priklausė Kauno miesto savivaldybei. „Nuo 1965-ųjų rugpjūčio mėnesio tapo respublikiniu muziejumi, perėjo į ministerijos priklausomybę. Užtat buvo tokia painiava, mes viską perėmėme, o biustas taip ir liko“, – aiškino D. Cibulskienė.
Tame pastate, kur šiuo metu yra įsikūręs Vaikų literatūros muziejus, ilgai veikė P. Cvirkos memorialinis muziejus – nuo 1951 iki 1991 m. Paminklas P. Cvirkai buvo pastatytas 1959-aisiais, jį sukūrė skulptorius Viktoras Palys.
Netrūko neigiamų reakcijų
Vilniuje vyko daug diskusijų, įvairių menininkų akcijų prieš nukeliant P. Cvirkos paminklą. Kaune, pasak D. Cibulskienės, taip pat netrūko neigiamų reakcijų.
„Buvo nemalonių išsišokimų, P. Cvirkai užmautas šiukšlių maišas ant galvos, užklijuota burna. Kadangi pas mus yra saugoma beveik 5 tūkst. eksponatų iš P. Cvirkos archyvo (didelė dalis iš buvusio muziejaus) ir mes esame literatūros muziejus, užtat norime kalbėti apie literatūrą“, – su muziejaus tikslais pažindino D. Cibulskienė.
Naujoje muziejaus ekspozicijoje, D. Cibulskienė pasakojo, jau pristatomas P. Cvirka, kaip vienas tarpukario, pirmojo lietuvių satyrinio romano „Frank Kruk“ autorius.
„Būtent šiame kambarėlyje, kur perkeltas biustas, jis šitą romaną ir užbaigė rašyti. Taip pat literatatas parašė „Žemę maitintoją“, už šiuos kūrinius buvo apdovanotas. Autorius parodome iš visų pusių, pagrindinis akcentas – literatūra, indėlis į literatūros istoriją“, – pažymėjo ji.
Kalbėdami apie sovietmečio rašytojus, ekspertai šiandien pabrėžia būtinybę atskleisti jų asmenybes ne tik per literatūrą, bet nenutylint ir kolaboravimo faktų. „Ir mūsų ekspozicijoje – vienoje salėje matome P. Cvirką tarp kitų to laikotarpio rašytojų, o kitoje – kur kalbama apie okupacijos periodą“, – pritarė nuomonei D. Cibulskienė.
Tačiau yra ir radikalių pasisakymų, esą reikia visus to meto ženklus sunaikinti – užmiršti. Ar tas kelias teisingas, o kaip, tokiu atveju, istorinis aspektas? „Verta pradėti kitur dėti akcentus – nebijoti kalbėti apie istoriją. Kad paminklas bus vienoje ar kitoje vietoje – istorija nuo to nepasikeis. Esame už praeities ženklų, tuometinės tiesos, kokia ji buvo, išsaugojimą, atskleidimą. Kaip muziejaus atstovai, nenorime nei iškraipyti, nei pagražinti istorijos“, – sakė D. Cibulskienė.
O šiandien Kauno muziejininkams labiausiai norėtųsi, kad žmonės išmoktų diskutuoti, išklausyti, pasigilinti: „Labai daug pykčio, neapykantos, blogos energijos, kurią galima būtų paversti į gerąją... P. Cvirka kaip rašytojas parašė daug puikių kūrinių. Kaip apie vaikų rašytoją planuojame apie jį kalbėti Vaikų literatūros muziejaus ekspozicijoje. Tai klasika. Mes tuo metu negyvenome, kažin, ar turime teisę vertinti ir teisti...“