Tačiau ši premjera švente taps ne tik pajūrio gyventojams, bet ir unikaliajai Lietuvos režisierei: „Viskas, ko geriausio galėjau tikėtis, kad įvyks mūsų veiklos 10-metis. „Bohema“ plečia mūsų darbus į tuos Lietuvos kampelius, kuriuose anksčiau dar nebuvome. O su šiuo pastatymu pristatysime ne vieną ryškų jauną talentą!“
Taigi apie naujus talentus, bendradarbiavimą su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru, idėjos priešistorę ir kino filmą primenantį operos pastatymą – interviu su režisiere.
– Kaip nusprendėte bendradarbiauti su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru?
– Visų pirma norėčiau grįžti į 2006-uosius, kai įvyko dabar jau legendinės operos „Bohema“ premjera. Turbūt nesuklysčiau sakydama, kad tuo metu susiformavo naujas požiūris į klasikinę operą Lietuvoje. Mes kartu su Gintaru Rinkevičiumi ir Juozu Statkevičiumi nusprendėme kiek kitaip pažvelgti į patį operos žanrą ir jos pastatymus mūsų šalyje.
„Bohemiečių“ veikla į šviesą išvedė visą iškiliausių Lietuvos jaunųjų operos talentų kartą. Asmik Grigorian, Edgarą Montvidą, Lauryną Bendžiūnaitę, Laimoną Pautienių, Tadą Girininką ir kitus – visus juos galėčiau pavadinti Lietuvos operos aukso fondu, kuris priviliojo daug jaunų žiūrovų, kurie prieš tai nesilankydavo operos spektakliuose.
Vis dėlto turėjau seną svajonę, kad ir kitų Lietuvos miestų gyventojai turėtų galimybę aplankyti mūsų spektaklius, nes matydavau, kaip juos žiūrėdami džiaugdavosi iš Vakarų Lietuvos atvažiavę žmonės...
Taigi dar šią žiemą man paskambino naujasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas ir sakė norintis pajūryje parodyti mūsų legendinę „Bohemą“. Tačiau ne vieną kartą, o leisti pajūrio gyventojams džiaugtis legendine opera net kelerius metus. Jis taip pat išreiškė viziją, kad su šia opera ateitų ir nauja solistų karta. Šiam pasiūlymui atsakyti tiesiog negalėjau. (Šypsosi.)
– Operoje pagrindinį – Rudolfo – vaidmenį atliks jaunosios kartos operos talentas Merūnas Vitulskis. Esate minėjusi, kad net kelerius metus ieškojote galimybių bendradarbiauti su juo. Kodėl?
– Merūnas yra talentingas žmogus, turintis puikų balsą. Aš jį stebėjau maždaug nuo 2008 metų, kai opera jam dar buvo nė motais. Labai džiaugiuosi, kad jis suaugo, suprato operos prasmę ir išaugo į puikų operos solistą.
Na, o mes visada stengiamės rasti galimybių bendradarbiauti su geriausiais jaunais Lietuvos solistais, todėl natūralu, kad kažkada „Vilnius city opera“ ir Merūno keliai susikirs. Tiesiog nebuvo tinkamo kūrinio tinkamu laiku.
Džiaugiuosi, kad mūsų profesinė draugystė prasidės šioje „Bohemoje“. Tikiuosi su juo padirbėti ir kaip su aktoriumi. Mano manymu, čia jis dar nėra pilnai atskleidęs savo potencialo.
– Mimi vaidmenį operoje „Bohema“ atliks jaunoji operos solistė Viktorija Miškūnaitė, kuri buvo pripažinta geriausia 2015 metų operos solistė už pagrindinį vaidmenį Jules'io Massenet operoje „Manon“ ir apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Kaip ji tapo naujosios kartos „bohemiečių“ dalimi?
– Su Viktorija susipažinome prieš trejus metus, kai statėme Mocarto operą „Visos jos tokios“. Tada ji ir tapo „bohemiečių“ šeimos dalimi. Tuo metu mes praradome Despinos vaidmens atlikėją Lauryną Bendžiūnaitę, kuri pasirašė kontraktą su vienu užsienio teatru, tad mums žūtbūt reikėjo įspūdingo jauno soprano.
Laurynos energija, aktorinis talentas ir ryškus žibėjimas scenoje kėlė didelę konkurenciją kitoms solistėms. Juk aš ir dirigentas Gintaras Rinkevičius kiekvieną perklausos metu įžengusią į sceną solistę lyginome su savo pirmine vizija. Apie Viktoriją mums papasakojo režisierius Gediminas Šeduikis, mano dešinioji ranka visuose „bohemiečių“ pastatymuose.
Aš puikiai prisimenu Viktorijos perklausą – ji buvo labai susikaupusi, savo energija ir emocionalumu stengėsi mums įrodyti, kad ji yra geriausia. Jos pasitikėjimas savimi, puikiai skambantis balsas, charizma mus sužavėjo. Ji buvo tarsi nešlifuotas deimantas. Tuomet ir pradėjome dirbti kartu.
Man patinka žmonės, kurie nebijo darbo. Viktorija ir yra viena iš jų. Ji tikrai labai daug dirbo, kurdama Despinos vaidmenį. O mano reikalavimai buvo dideli: detali, tiksli ir išraiškinga vaidyba, didelė fizinio judėjimo laisvė scenoje ir emocingas bendravimas, vidinis atsivėrimas. Jauniems žmonėms, neturėjusiems darbo su manimi praktikos, tai gali būti nemenkas iššūkis. O aš, jeigu myliu, tai daug ir reikalauju. (Šypsosi.)
Jai vis kartodavau, kad dar negerai, kad dar bandytų. Verčiau kartoti tą pačią ariją dešimtis kartų, o, kad nenukamuočiau Viktorijos savo reikalavimais, prašydavau, kad su ja papildomai padirbėtų Gediminas ir jaunasis mūsų dirigentas Ričardas Sumila.
Man reikėjo, kad ji išlaisvintų savo vidų, kad peržengtų savo asmeninių galimybių ribas, rizikuotų ir kurtų savo personažą taip, kad tai būtų įdomus ir unikalus darbas. Premjeroje Viktorija žibėjo! O tai nebuvo lengva, nes tame spektaklyje vaidina tokie patyrę tarptautiniai talentai kaip Jurgita Adamonytė, Kostas Smoriginas, Edgaras Montvidas... Apie Viktorijos debiutą su „bohemiečiais“ galėčiau pasakyti, kad ji buvo numesta nuo 10 m aukščio bokšto tiesiai į giliausią baseiną... ir jai pavyko išplaukti. (Juokiasi.)
– 2006-aisias jūsų režisuota „Bohema“ išsiskiria tuo, jog yra labai kinematografiška. Kaip jums tai pavyksta?
– Taip, man labai norėjosi sukurti spektaklį, kuris primintų kino filmą – su daug veiksmo, individualiais, skirtingais personažais ir daug siužetinių linijų. Mano „Bohemoje“ nėra mažų vaidmenų, kiekviena siužetinė detalė yra svarbi. Mes intensyviai repetavome, nes norėjome iš solistų „išmušti“ nusistovėjusius vaidybinius štampus, išmokyti ir priversti juos vaidinti kaip kino aktorius – žymiai detaliau, subtiliau ir realistiškiau. Operos solistams tai buvo itin sunku, nors tai ir atliepė pasaulinę operos tendenciją. XXI a. į operą atėję teatro režisieriai pakeitė požiūrį, kad vien tik puikaus balso negana...
Į komandą pasikviečiau britų scenografą Dick Bird, kurio darbai visada mane stebino ypatingu detalumu, idealiu atmosferos „pagavimu“ ir perteikimu. Kongresų rūmų scenoje jis sukūrė senąjį Paryžių su ilgesingais jo stogais ir mažais namukais, paslėptais po žvaigždėtu dangumi, Kalėdinio šurmulio pilna gatve su magiškom kavinėm, kur, atrodo, tuoj tuoj pakvips kava ir prancūziškais rageliais, nušiurusiu Pigalės kvartalu su laisvo elgesio merginomis ir visą naktį dirbančiais barais... Dicko Birdo matymas ir mūsų bendradarbiavimas mane labai įkvėpė.
Labai svarbų darbą, kuriant kinematografišką operą, atliko Juozas Statkevičius, mano senas artimas draugas ir kūrybinis bendražygis. Kurdamas 40-ųjų Paryžiaus kostiumus, Juozas buvo neprilygstamas. Jis – tikras istorinių detalių maniakas, kuris vienareikšmiškai kūrė kiną!
Visi „Bohemos“ kostiumai praėjo nerealų kūrybos procesą. Juozas pirko senas sukneles ir istorines antikvarines medžiagas, viską ardė ir iš tų senove kvepiančių medžiagų siuvo visiškai naujus savo kurtus tos epochos kostiumus. Tai buvo pragariškai sunkus darbas. Būtų buvę žymiai lengviau viską padaryti tiesiog nupirkus paprastas medžiagas ir kostiumus pasiuvus šiuolaikiniu būdu. Tačiau tuomet nebūtų tos autentikos, kuri yra dabar.
Žinau, kad nemažai žmonių „Bohemos“ pasižiūrėti ėjo po kelis kartus, nes tai, ką pastebi scenoje, labai priklauso nuo to, kur sėdi – ten tiek daug veiksmo! Visko net neįmanoma vienu kartu pastebėti ir įvertinti. Todėl žmonės specialiai pasirinkdavo vis kitą vietą salėje, kad galėtų pamatyti tai, ko nematę anksčiau.
– Kuo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre kuriama „Bohema“ bus išskirtinė, kitokia?
– Labai svarbu pasakyti, kad žiūrovas Pajūryje išvys tą patį pastatymą, tačiau nauji solistai įpūs visiškai unikalios energijos ir sužavės savo vaidyba. Mūsų spektakliai ir skiriasi tuo, kad su kiekvienu solistu vyksta individualus darbas ir jis labai savitai kuria vaidmenį.
– Į Klaipėdą atvyksite tik paskutiniais repeticijų etapais. Kaip vyksta komunikacija? Idėjų generavimas?
– Mes nuolat komunikuojame elektroniniais laiškais, telefonu. XXI amžiuje atstumai – ne bėda. Gali būti bet kuriame pasaulio kampelyje ir matyti, kas vyksta repeticijų kambaryje!