Vos 28 metų merginos dosjė jau puošia darbas „Dior“ mados namuose ir ne tik. Trejus metus sekusi jaunosios dizainerės darbą, ją geriausiai pristatyti gali pati Dalia Ibelhauptaitė:
„Kostiumų dizainas visada buvo viena svarbiausių bohemiečių spektaklių sudedamųjų dalių. Juk trupės įkūrėjas yra ir Juozas Statkevičius, - didžiulę fantaziją, polėkį ir drąsą turintis Lietuvos talentas. Jo darbai, sukurti bohemiečiams, skaičiuojami nebe šimtais, o tūkstančiais. Jie apima daugelį stilių ir šimtmečių bei spėjo tapti Lietuvos kostiumo dizaino legendomis, - privertė žiūrovus visiškai kitaip pažvelgti į šią meno sritį.
Juozas kuria ne drabužį, - o personažą, jo pasaulį, istoriją, su visomis, kartais net nepastebimomis, detalėmis. Jo kuriamas kostiumas visada bus toks detalus, kad pirmąją sekundę solistui pasirodžius scenoje, žiūrovas išvys ir personažo istoriją ir pastebės jo būdo bruožus. Dėl to kiekvienas J. Statkevičiaus darbas su bohemiečiais yra absoliučiai unikalus.
Jaunosios Vilnius City Opera kūrybinės komandos formavimas niekada nebuvo atsitiktinis dalykas. Reikėjo rasti jaunų žmonių grupę, kuri turės savo veidą, balsą ir, žinoma, savo talentu, darbais turės parako pakelti atsakomybės ir kokybės naštą, kurią diktuoja buvimas šiame kolektyve.
Režisierių Gediminą Šeduikį ir dirigentą Ričardą Šumilą auginomės gerus penkerius metus, o štai jauno kostiumų dailininko mūsų akiratyje nebuvo. Be to, jaunam žmogui tai - sunkus išbandymas. Juk kostiumų dizaino kūrimo kartelė Vilnius City Operoje užkelta į Olimpines aukštumas.
Dar prieš kelis metus mano akiratyje atsirado jauna lietuvaitė Eglė Čekanavičiūtė. Tuomet ji buvo bebaigianti prestižiškiausią St. Martins meno akademiją Londone, kurią yra baigę ir ryškiausi šių dienų mados dizaineriai Johnas Galliano, Aleksandras McQueenas, Stella McCartney ir dešimtys kitų. Jie visi užima aukščiausias pozicijas tarp Paryžiaus, Milano ir Niujorko mados kūrėjų.
Sekiau Eglę trejus metus! Buvau be galo sužavėta, kaip tokia jauna mergaičiukė iš Lietuvos taip drąsiai skinasi kelią žiauriame vakarietiškame mados pasaulyje. Eglės kelias į profesiją yra visiškai kitoks, bet kažkuo labai primena vakarietišką režisūros mokslų principą: daugybę metų dirbti asistentu dideliuose mados namuose, prisidėti prie kitų žmonių vizijos įgyvendinimo ir pribręsti savo darbų kūrybai. 28 metų žmogui praktika ir darbas „Dior“, „Maison Martin Margiela“, „Céline“ mados namuose – svarbi galimybė prisiliesti prie tradicijų ir ugdyti savo pasaulį.
„Jono ir Gretos“ pastatymas suteikė puikią terpę pristatyti šį labai jauną talentą. Tai - pirmasis E. Čekanavičiūtės darbas teatre, ir aš labai džiaugiuosi, kad ji debiutuoja būtent mūsų kolektyve.
Jos atsiradimu mano paieškų ratas, atrodytų, užsidarė. Dabar jaunimas turi savo kūrybinę trijulę! Nereikia lyginti – jie bus visiškai kitokie, nei mes. Aš labai tikiuosi, kad jų bendravimas bus toks pat kūrybiškai įkvepiantis ir dvasiškai prasmingas, koks jau 14 bendro darbo metų gyvuoja tarp mūsų su Juozu Statkevičiumi ir Gintaru Rinkevičiumi.“
– Kaip susipažinai su Dalia Ibelhauptaite?
– Na, mes turime nemažai bendrų pažįstamų. Susipažinimas buvo malonus, nes jau buvome viena apie kitą girdėjusios. Kartą susirašėme, kad reiktų ką nors daryti kartu. Kai jau sulaukiau pasiūlymo, galvojau, kaip aš kursiu teatrui? Vis dėlto supratau, kad mano rūbo įsivaizdavimas yra labai kostiuminis.
Kai kuriu darbe, vis dėlto esu šiek tiek sukaustyta realybės saitu. Turi paklusti firmai, kuri uždirba didelius pinigus ir negali daryti klaidų, turi eiti į kompromisus. Todėl ir sutikau kurti teatrui, kadangi manau, kad man tai bus visiškas išsilaisvinimas, o kartu ir didelė atsakomybė, - kostiumas yra didelė didelės operos dalis.
– Viena naujovė – kurti teatrui, o kita – dar ir jaunimui, kokia buvo tavo pirma rekacija?
– Taip, kai Dalia pristatė idėją, tame pačiame sakinyje iš karto parašė: neišsigąsk, ne vaikams, o jaunimui bus spektaklis. Be to – moderni interpretacija, o ne tiesiog atpasakota ir gražiai suvaidinta pasaka. Žinoma, manau, kad toks novatoriškas teatras kaip VCO, ieškantis įdomių sprendimų, negalėjo imtis daryti ką nors tradicinio ar nuvalkioto.
Be to, ši pasaka – viena mėgiamiausių mano vaikystės pasakų! Personažai praktiškai stovi man pieš akis (juokiasi). Susitikus su Gediminu įvyko puikus idėjų pasikeitimas, pamačiau, kokia linkme mąsto jis pats. Viskas sutapo. Pamaniau, kad tai – ženklas, kad reikia dirbti.
– Kaip dabar apibūdintum savo kostiumų viziją?
– Man svarbiausia į viską žiūrėti šiuolaikiškai. Man patinka, kad adresatas – jaunimas, kurių vertybės dar nėra nusistovėjusios, jie eksperimentuoja, tik dabar formuojasi, jie gali prisileisti ką nors tikrai šokiruojančio. Jie yra ateitis ir jei norime ateičiai ką nors duoti, turime duoti jiems. Viskas priklauso nuo to, ką jie gaus iš tavo kūrybos.
Aš pati visai neseniai dar buvau tas jaunimas. Manu, kad dar žinau, ką tai reiškia ir dažnai bendrauju su paaugliais, matau, kuo jie žavisi. O ir pati pasaka yra kasdienybės atspindys. Manau, jog tą istoriją galima labai šiuolaikiškai papasakoti, įvairiai interpretuoti. Viena iš mano minčių net buvo apie jaunimo emigraciją. Nesakau, jog taip bus ir pas mus, bet istorija yra iš tiesų aktuali ir paslanki.
Didelė užduotis yra padaryti kažką visiškai kitokio, nei pasakius „opera“, įsivaizduoja žiūrovai. Noriu parodyti, jog grožis yra paprastume. Žinoma, kostiumai nebus visiškai kasdienė apranga, galbūt naudojami bus jos elementai. Mano stilius daugiau minimalistinis, jau turiu viziją, o kai ką ir pradėjome gaminti.
Be to, mada ir teatras turi nemažai bendro. Mada semiasi įkvėpimo iš visko: religijos, geografijos, gamtos, politikos... Juk teatras – taip pat. Tuo jie labai siejasi. Net pristatymo forma. Šiandien stebint kolekcijas jose nebėra ištisinio pasakojimo, atrodo, kad kelios skirtingos kolekcijos (pasakojimai) yra sudėti į vieną. Taigi, ir mano tikslas yra jungti kostiumus ne spalvomis, medžiagomis, o visų pirma reprezentuoti kiekvieną iš personažų.
Parodyti, ką kiekvienas jų atspindi, nes visi jie yra atskiri simboliai. Man įdomu, ką jie reprezentuoja, kokios medžiagos su jais siejasi.
– Kas, perfrazuojant pasakos siužetą, buvo tavo tamsusis „miškas“?
– Matyt Londonas. Vilnius buvo dar labai artimas, gerai žinojau miestą, kalba buvo ta pati, jaučiausi saugiai.
Londone buvo labai daug neaiškumų. Nors kalbos mokiausi nuo penktos klasės, sustiprintu lygiu, ten nuvažiavusi nesupratau, ką šnekėjo žmonės. Buvo miškas kultūrų, tautybių... Nuomojiesi butą su pakistaniečiais, šalia indų parduotuvėlės... Reikėjo perprasti labai daug.
Paryžiuje viskas buvo daug paprasčiau. Čia miškas buvo tik kalba. Visiškai nemokėjau! Tik Bonjour. Patekau į prancūzakalbių kolektyvą, teko kažkaip googlintis, rašydavau taip, kaip jie tardavo... Kažkaip taip ir išmokau.
– Mama, pati būdama dizainerė tau iš tiesų daug padeda ir įkvepia. Kaip jums pavyksta išlaikyti tokį artimą ryšį?
– Mama ir tėtis. Jie abu mane labai palaikė, skatino, padėjo. Puikiai sutariu ir su broliu, - mūsų visa šeima yra labai artima. Jei kas – visada galiu skambinti, visada atsiras vietos pagalbai. Net draugai stebisi tokiu mūsų artimu bendravimu. Iki šiol susirašome jei ne kasdien, tai kas antrą dieną. Tėčio dažniau klausiu bendresnių patarimų, mamos gal kiek konkretesnių, specialybinių.
Būna, ir pasiginčijame, bet vis tiek kovojame vienas už kitą. Mūsų šeima yra labai aktyvi, aš tą aktyvumą paveldėjau iš mamos. Kai grįžtu pailsėti mes tiek visko veikiame, kad net aš kartais sakau: gal pabūkime namie? (šypsosi).
– Ką dabar, jau apsiuosčius, tau reiškia kurti kostiumus VCO spektakliui?
– Visada labai įdomu dirbti su žmonėmis, kurie turi netradicinį požiūrį. Opera yra senas ir labai turtingas žanras. O VCO komanda turi labai modernų požiūrį, tiek Dalia, tiek Gediminas.
Dabar jau turime bendrą tikslą: parodyti jaunimui, kad opera gali būti fainai, kad čia jaunimas galėtų įsilieti, kad jiems patiktų ir draugams galėtų pasakyti: buvau geroje operoje! Norisi padaryti taip, kad jiems tai asocijuotųsi su gerais ir įdomiais dalykais.
