Teatralas per savo karjerą yra sukūręs dešimtis įsimintinų vaidmenų. Tarp jų ir Oskaro Koršunovo režisuotą „Hamletą“. Viename interviu aktorius prisipažino, kad Hamleto vaidmuo iš jo atėmė mažiausiai penkerius gyvenimo metus.
– Ar be O. Koršunovo „Hamleto“ turėjote tokių sunkiasvorių ir žilų plaukų sruogą kainavusių vaidmenų?
Aktorystėje panašiai kaip ir sporte. Viena vertus, sportas yra sveikata, kita vertus, profesionalūs sportininkai dėl geresnių rezultatų pašvenčia savo gyvenimą, paaukoja sąnarius, meniskus. Viskas priklauso nuo to, kiek daug esi pasiryžęs atiduoti dėl savo profesijos. Bet žiūrovui esi įdomus tiek, kiek savęs negaili. Aktoriui visada norisi, kad žiūrovui teatras būtų kur kas daugiau, nei tik pramoga. Kad teatras skleistų kilnesnę misiją.
– Jei jūsų žmona Eglė Barauskaitė nebūtų aktorė, galbūt išgyventi sunkius vaidmenis būtų daug sudėtingiau?
– Nemažai jūsų kartos aktorių turėjo rimtų problemų dėl priklausomybės nuo alkoholio. Vieni apie tai drąsiai kalbėjo ir pripažino savo bėdas, kiti slėpė ir, deja, nesusidoroję su problemomis savo noru pasirinko užbaigti gyvenimą... Kaip jums pavyko neįklimpti į liūną ir radus vidinę ramybę saugiai perbristi pavojingas gyvenimo atkarpas?
– Nepasakyčiau, kad aš ypatingas blaivininkas (juokiasi.) Aš taip pat pašvenčiu. Bet koks produktas gali būti ir sveikas, ir kenksmingas. Viskas priklauso nuo kiekio. Tačiau mano organizmas nepritaikytas alkoholiui, padauginus aš labai sergu ir man paprasčiausiai nesinori tęsti išgertuvių. Galbūt reikėtų padėkoti mano organizmui (šypsosi.).
– Esate užsiminęs, kad jūsų ramybės laikas baigėsi tada, kai pasirodėte televizijos seriale „Moterys meluoja geriau“...
– Patikėkite, didelis viešumas nėra didelis malonumas. Ir aš sąmoningai jį dozavau. Mano tuštybei patenkinti užtenka kuklesnių dalykų. Viena vertus, pasirodyti televizijoje yra gerai, nes tai garantuoja papildomas pajamas. Antra vertus, aktoriaus žinomumas padeda parduoti bilietus į teatrą. Daug žmonių ateina pasižiūrėti, kaip tas televizijoje matytas aktorius vaidina teatre. Teatrą lanko tik 9 procentai visuomenės. Teatre žinomas gali būti tik siaurame teatro bendruomenės rate, bet ne plačiąja prasme.
– Tačiau jūsų šeimoje ir iki jums tampant aktoriumi buvo daug garsių žmonių. Giminystės saitais esate susietas su legendiniu teatro režisieriumi ir aktoriumi Borisu Dauguviečiu. Jūsų dėdė Juozas Meškauskas taip pat buvo garsus aktorius. Kiek gyvenime šios garsios pavardės jums trukdė, ir kiek padėjo?
– Jau daug metų dirbate su vien geriausių Lietuvos režisierių O. Koršunovu. Turbūt nedaugelis žino, jog mokyklos laikais judu buvote konkurentais ir varžydavotės skirtingų mokyklų dramos būreliuose...
– Aš mokiausi Vilniaus 23-oje vidurinėje, o Oskaras 9-ojoje. Aš vaidinau pas mokytoją Živilę Bandorienę, o jis pas Tapinienę. Tai buvo du garsūs dramos būreliai, kurie kelis metus iš eilės konkuruodavo dėl prizinių vietų įvairiuose festivaliuose. Tada su O. Koršunovu dar nebuvome pažįstami asmeniškai, bet tas neakivaizdinis konkuravimas, užkratas teatru, paraleliai lydėjo mus daug metų. Mes vaikščiodavome į tuos pačius spektaklius Jaunimo teatre, kuris tuo metu buvo labai stiprus. Žiūrėdavome Eimunto Nekrošiaus ir Dalios Tamulevičiūtės pastatymus. Daug metų ėjome vienas šalia kito paraleliai, nors susipažinome tik po daug metų.
– Pastaruoju metu daug aktorių stengiasi išbandyti save režisieriaus amplua. Kodėl pats nenorėjote išmėginti režisieriaus duonos skonio?
– Kiek žinau, į teatro repeticijas kartais atsivedate ir savo šuniuką Ramzį...
Į teatrą su juo ateinu retai. Kartais kelias ištraukas su studentais reikia peržiūrėti, neturi kur palikti šuns, tad atsivedu į akademiją. Juokiamės su studentais, kad jis su mumis kartu studijuoja. Beje, labai jaučia falšą. Jei studentas gerai vaidina, Ramzis pradeda įdėmiai stebėti, urgzti. Tai man ženklas, kad kažkas teisingo vyksta. O jei šiaip sau vaidina, šuo nekreipia dėmesio. Jausmą jis teisingą turi.
– Dažno aktoriaus svajonę suvaidinti Hamletą jūs jau esate išpildęs. Kokių gyvenime užmojų turite šiandien, žengdamas į šeštąją dešimtį?
– Niekada nebuvau užsibrėžęs vaidinti Hamleto ar kokio kito vaidmens. Paprasčiausiai gyvenau ir dariau tai, kas man patinka ir įdomu. Visiems gyvenime norėčiau palinkėti rasti profesiją ir veiklą, kuri atneša malonumą. Tada darbas tampa hobiu. Didelė laimė užsiimti tuo, kuo nori. Jei nuo darbo pavargsti, ji tau nusibosta, reikia atsisakyti tos profesijos. Nes gerai dirbti gali tik motyvuoti žmonės.
Todėl ateinantiems dešimtmečiams, kol sveikata leis, norėčiau sau palinkėti tokios motyvacijos ir noro vaidinti, kurti. Kai esi motyvuotas, vaidmenys ateina patys, jų planuoti nereikia.