Dailininkas Leonardas Černiauskas: kuo daugiau dirbi, tuo daugiau matai

Tuo įsitikinęs išskirtinį tapybos stilių turintis dailininkas Leonardas Černiauskas, kuris praėjusį trečiadienį visus menui neabejingus plungiškius pakvietė į savo kūrybos parodą „Žiemos peizažai“. Jos eksponatai puošia Plungės kultūros centro fojė erdves. Babrungėnuose, buvusiame grafo Šuazelio akmeniniame vandens malūne, kur ir gyvena, meno galeriją įkūręs dailininkas, kalbėdamas apie savo tapybos darbus, nedaugžodžiavo, tik sakė, kad jam labai svarbu, jog žmogus, pažvelgęs į jo paveikslą, kažką pajaustų.

Parodoje – 15 darbų

Kultūros centro fojė lankytojų dėmesio bei jų įvertinimo laukia iš viso 15 L. Černiausko tapytų paveikslų. Vieni atlikti vienokia tapymo technika, kiti – kitokia, tačiau juos visus sieja bendra – žiemos – tema. Babrungėniškio paveiksluose galima išvysti ir gamtos motyvų, ir kaimo bei miesto fragmentų. Kai kurie paveikslai net dvelkia mistika, tačiau dailininkas įsitikinęs, kad taip ir turi būti – normalu, kad kiekvienas žmogus meno kūrinyje atranda kažką savo ir dėl to jį savaip interpretuoja.

Žinoma, ši paroda dailininkui nėra pirmoji – iš Plungės kilęs menininkas yra surengęs arti šimto personalinių tapybos darbų parodų. L. Černiausko paveikslai puošia ir privačias kolekcijas tiek Lietuvoje, tiek svečiose šalyse. Dar daugiau kūrėjo darbų saugo meno galerijos, įkurtos buvusiame grafo Šuazelio vandens malūne, sienos. Čia pat – ir L. Černiausko kūrybinės dirbtuvės, kuriose gimsta išties išskirtiniai darbai.

Anot dailininko, tie penkiolika parodoje eksponuojamų paveikslų – tik trupinėlis jo kūrybos lobyno, kuriame skleidžiasi pati įvairiausia tematika, ne tik žiemos.

Spalvinga žiema

Tačiau užteka ir to trupinėlio kūrybos, kad parodos atidaryme dalyvavę plungiškiai suprastų, jog babrungėniškis – išskirtinio braižo dailininkas. Juk ne kiekvienas tapytojas žiemoje sugeba įžvelgti tiek spalvų.

Į tai dėmesį atkreipusiems parodos lankytojams L. Černiauskas skubėjo paaiškinti, jog plati spalvų gama toli gražu ne visada vyravo jo kūryboje. Menininko žodžiais, pagal spalvas jis savo kūrybą net galėtų suskirstyti į kelis etapus. Pilkuoju paveiksluose dominavo pilka spalva ir jos atspalviai, šiek tiek spalvingesniu etapu spalvos, kad ir labai atsargiai, ėmė žengti į babrungėniškio paveikslus, na, ir galiausiai atėjo metas, kada menininkas ėmė nebevengti spalvų įvairovės.

Visa tai, anot L. Černiausko, ateina savaime, tai ne kontroliuojama, o išgyvenama. Dailininko teigimu, tu negali sau įsakyti piešti vienaip ar kitaip – viskas gaunasi natūraliai. Pasak tapytojo, jis niekada nesistengė pataikauti kažkieno skoniui, visada tapo taip, kaip jį kursto širdis – juk tame ir slypi kūrybos išskirtinumas.

„Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau matai ir įsidirbi. Kartais padarai gana pilką paveiksliuką, bet tam tikri gerų spalvų potėpiai jį iškart pagyvina. Aš ypatingai mėgstu raudoną spalvą. Ji priduoda energijos. Jei jos palaidei kažkur paveiksle, jis pradeda „skambėti“. Daug reiškia kontrastai, spalvinė gama, kompozicijos. Kiekvienas paveikslas turi būti išbaigtas, kad įėjai, pamatei ant sienos – ir sudirgina širdį“, – per parodos atidarymą kalbėjo L. Černiauskas, dėkojęs kiekvienam atėjusiam įvertinti jo kūrybą.

Peizažas nėra lengvas žanras

Pasakodamas apie savo kūrybą, dailininkas prisipažino ne sykį buvęs paklaustas, kodėl jo kūryboje dominuoja peizažai. Anot L. Černiausko, klysta manantys, jog peizažą nutapyti yra labai lengva. Atvirkščiai – peizažo žanras neva yra vienas iš sunkiausių.

„Į peizažą turi sudėti tiek, kad žmogus pamatęs pajaustų kažką. Tai aš taip ir stengiuosi“, – kalbėjo menininkas.

Pasveikinti jo su parodos atidarymu susirinko būrys menui neabejingų kraštiečių. Tarp jų – Plungės profesionalių dailininkų kūrybinės grupės „3+“, kuriai vadovauja L. Černiauskas, nariai Alvydas Stonkus ir Valdas Simutis. Tarp parodos svečių buvo ir fotografijos meno puoselėtojas Antanas Jonaitis, su kuriuo L. Černiauskas nemažai nuveikęs. Abu renginio metu prisiminė, kiek nukeliavę, ką darę. Nepamiršo ir nuotykių, patirtų vienam, kaip sakė L. Černiauskas, paišant, kitam fotografuojant.

Tiesa, ir pats L. Černiauskas nėra abejingas fotografijai, tik tikino fotografuojantis dėl savęs, ne dėl kitų. Jis net mokslus, susijusius su fotografijos menu, yra baigęs.

Kurį laiką dailininkas draugavo ir su medžiu, tačiau medžio drožyba, anot L. Černiausko, užmiršta jau bemaž dešimtmetį.

Kalbėdamas apie savo tapybos darbų tematiką dailininkas išskyrė Plungės – gimtojo miesto – temą. Sakė, jog yra nutapęs ne vieną Plungės vaizdą. „Daug metų tapau Plungę. Tapau ją įvairiais metų laikais. Plungė – atskiras mano kūrybos gabaliukas“, – prisipažino menininkas, žvilgsnį nukreipęs į paveikslą, kuriame – Plungės J. Tumo-Vaižganto gatvės fragmentas žiemos metu.

Pamatęs šį paveikslą ne vienas dailininko klausė, ar šį jis tapė pasinaudodamas nuotrauka. Tačiau menininkas patikino visada tapantis iš atminties, saugančios kiekvieną pamatytą vaizdą, detalę.