Ciklo „Miesto reljefai“ autorius – Panevėžyje gimęs ir augęs dailininkas, skulptorius Giedrius Mazūras. Čia menininkas lankė dailės mokyklą, surengė pirmąsias savo darbų parodas, pirmą kartą dalyvavo keramikos simpoziume. Šiuo metu G. Mazūras gyvena Antalgės kaime (Utenos r.), kur yra įkūręs skulptūrų parką.
Šioje ekspozicijoje autorius dalinasi savo prisimenamu „praeities Panevėžiu“ – jo atsiminimuose išlikusiais vaizdais ir nenudailintomis istorijomis. Visi pasakojimai ir vaizdai ant dubenų yra tik paties autoriaus asmeniniai išgyvenimai, asociacijos ir prisiminimai.
„Pastaruoju metu vis dažniau mintimis grįžtu į gimtąjį Panevėžį. Miestas tvarkosi, statosi, atsinaujina. Pagalvojau, kad reikia įamžinti senąjį Panevėžį, kad neužmirščiau, koks jis buvo anksčiau. Todėl sukūriau seriją reljefų apie miestą, tokį, koks jis liko mano prisiminimuose. Visus kūrinius puošia sėmkos. Jas, kruopščiai susuktas į laikraščio tūtas, pardavinėjo bobutės turguje. Tos sėmkos pasklisdavo po visą miestą, mokyklas, autobusus, stoteles...“, – sako jis.
Štai taip G. Mazūras pats komentuoja savo darbus:
Pirmasis darbas vadinasi „Narvelis“. Tokiuose pilkuose namuose Molainiuose, Kniaudiškėse gyveno ir tebegyvena panevėžiečiai. Gyventi pilkame narvelyje yra savotiška patirtis – vieni susikausto ir jų gyvenimas pasidaro pilkas, jie nesupranta ir bijo spalvų, todėl stengiasi būti kaip visi narvelių gyventojai, vienodai rengtis, kalbėti, galvoti. Net kai renovuojasi savo narvelius, dažosi ta pačia spalva kaip prieš 35 metus, kai statybininkai pastatė namą.
Yra ir kitokių narvelių gyventojų. Jie puošia miestą, ištrūkę iš blokinio kalėjimo, neša žinią apie nuostabų miestą abipus Nevėžio. Daugiausia tai dailininkai, muzikantai, kultūros darbuotojai, rašytojai, sportininkai – kiek šiame mieste jų daug...
„Sasyska“ – tai ilgas daugiabutis J. Basanavičiaus gatvėje. Jo pirmajame aukšte – daugybė parduotuvių, ir vargas tam vaikui, kuris, vedinas mamos, žengdavo į tą nuobodybės traukinį, pilną visokių nesąmonių. Ten viskas buvo klaikiai nuobodu, pradedant vitrinomis, baigiant lentynomis. Užtat netoliese buvo parduotuvė filatelistams ir ten buvo galima įsigyti pašto ženklų kolekcijai...
Geltonus „Ikarus“ autobusus pamenat? Kiek ten žmonių susikišdavo, būdavo ir durys neužsidaro, tada kaldavo panevėžiečiai su petim, staigiai jos užsilankstydavo ir autobusas pajudėdavo tolyn...
„Trejybė“ – tai bažnyčia, kurioje aš lankiau berniukų chorą. Labai seniai tai buvo cerkvė, parodų rūmai, o dabar bažnyčia. Priešais šį pastatą stovėjo didelis fontanas. Laukdami repeticijų jame braidydavom ar netoliese rinkdavom kaštonus. Buvom nuostabūs vaikai angeliškais balseliais, bet tokie išdykę, kad kartais mišių metu vadovui tekdavo mus uždaryti rūbinėje. Vadovą labai mylėjom ir repetuodavom rimtai, su visais dirigavimais, solfedžiais ir natomis. Ne kartą buvau ir bažnyčios bokšte. Man labai patiko būti chore. Lankiau jį penkerius metus, kol vieną diena natų šūsnyje radau „The Beatles“ natų knygą gitarai...
„Religija“. Fone matosi Panevėžio katedra ir vandens bokštas. Atvažiuojant į miestą, akimis ieškau šių bokštų, jie matosi iš tolo. Pirmame plane – Golfas. Kodėl? Todėl, kad klasiokas man paaiškino, kad normalus Golfas yra tas, kur neturi stoikės ant priekinių durelių stiklo. O Golfas tai ne Fiatas, ir ne Opelis. Golfs yr Golfs.
Panevėžio dailės mokykla įsikūrusi dideliame pastatų komplekse kartu su muzikos mokykla ir rusų mokykla (mes tada ją taip vadindavom). Norėdamas patekti į dailės mokyklą, turėdavai praeiti rūbinę, pakilti dideliais laiptais į antrą aukštą. Tamsaus ir ilgo koridoriaus gale yra durys į meno šventovę... Tik įėjus pasitinka mano klasioko Kęstučio pano. Toliau prie lango – didelis medinis krėslas ir stalas. Bet mums reikia lipti į viršų, kur yra keramikos klasė...
Klasė šviesi, o pro langus matosi mokyklos stadionas, pastatas ant kurio užrašyta ТЫ ДОЛЖЕН БЫТЬ СИЛЬНЫ ИНАЧЕ ЗАЧЕМ ТЕБЕ БЫТЬ*. Gal tai mokyklos vizija, o gal taip užrašė koks sportininkas iš sporto klubo, kuris buvo rūsyje. Beje, tie sportininkai labai pykdavo, jei netyčia ant jų BMW išpildavom truputį dažų, ar numesdavom mokytojo peleninę. Saulėtom dienom atverdavom klasės langus ir girdėdavom, kaip mokiniai lakstydavo stadione, gainiojami švilpuko, ar ant po langais esančių karstyklių darydavo prisitraukimus. Mes mokėjom tokį triuką su šlikeriu, kuris priversdavo apačioje sportuojančius judėti sparčiau..
Pro keramikos klasės langą nesimatė mano slėptuvės. Tai buvo į muzikos mokyklos rūsį vedantys laiptai, Ten ant sienos pieštuku savo draugams rašydavau žinutes. Kai praėjus 20 metų apsilankiau gimtajame mieste ir aplankiau slėptuvę, nustebau, kad keli užrašai išlikę, išblukę, bet išlikę...
*(Tu turi būti stiprus, kitaip kam tau būti).
Keliaujam toliau, reljefo pavadinimas „Stotis“. Šis pastatas pasitinka atvykstančius į Panevėžį autobusais. Stotis buvo kažkas tarp turgaus ir taboro – pilna čigonų, dušmanų, balandžių. Buvo ir dėdė, kuris autobuso keleiviams siūlydavo laikraščių. Dėl įvairiausių tipažų gausos ten eidavom piešti su dailės mokyklos klase. Kai buvau mažas, iš šios stoties keliaudavau į Bauskę, Rygą, Antalgę, vėliau į Kauną, Telšius, Vilnių, Oslą, Kopenhagą, Berlyną, Taliną. Man patiko keliauti autobusais, skaityti knygas, žiūrėti pro langą, miegoti. Kioskeliuose buvo galima įsigyti baterijų plėjeriui, ir visą kelionę klausytis muzikos. Stoties fone matosi buvęs Panevėžio viešbutis ir J. Miltinio dramos teatras. Jei kada ten nueisit, aplankykit ir galeriją XX, ten geros parodos ir labai efektingi jų atidarymai.
Čia matote kino teatrą „Garsas“, o tolumoje labai puikus restoranas, kurio sienas puošė R. Grikevičiaus tapybos darbai. Tas restoranas įsikūręs senajame konservų fabrike, beje, anksčiau ten buvo klubas „Passion“ ir jame pirmąkart grojome su grupe. Įdomiausia, kad prie to klubo buvo pilna budinčių forsų, kurie ten gaudydavo banglus. Mes su grupe atvykome taksu. Iš klubo išėjo policininkas ir mus palydėjo į vidų...
Dabar teatras nugriautas ir jo vietoje pastatytas Stasio Eidrigevičiaus menų centras. Politikai kiršino kultūros atstovus, ir dėl to centro kilo šaršalas. Čia ir matome, kaip politikai ir aktyvistai kovoja dėl garso likimo...
„Balčenkė“. Tai gimnazija, geriausia gimnazija. Čia mokėsi patys gabiausi, talentingiausi, protingiausi mokiniai, o tokie kaip aš mokėsi Vakarkėj.
Kūrinyje užfiksuotas momentas, kaip Stanislovas Bagdonavičius fotografuoja dramblį mokyklos fone. Stanislovas yra miesto akis ir juokas. Su juo mes surengsime nuostabią parodą, kurios žiūrėti plūs minios žmonių. Tiesa, Stanislovas apie parodą tai nieko nežino, ir kai perskaitys iki šios vietos, kasydamas barzdą galvos, kaip mandagiai atsisakyti.
„Vakarkė“. Tai mano mokykla. Istoriniame pastate aš ir mano bendramoksliai krovėmės į galvą tai, kas atrodė svarbu. Kažkam – pamokos, kažkam – „Philips Diga“, kažkokios Nokios, kačelkės, barai, Golfai, fyfos, koža ir t. t. Man rūpėjo atostogos. Ir sugebėdavau taip prasisukti, kad jau gegužės mėnesį išvykdavau Antalgėn vasaroti. Mokytojai čia buvo nerealūs – užgrūdinti, matę šilto ir šalto. Auklėtojas net sugebėdavo įprasminti mano buvimą matematikos pamokose (kai jie kažką spręsdavo, man patikėdavo ant lentos piešti rodykles ir kvadratus). Gera tai buvo mokykla, su kilnia misija. Dabar ji kitame pastate, linkiu, kad jai sektųsi. Jei jūs, mano mokytoja, ar mokytojau, skaitote šį tekstą, tai aš labai laimingas ir sakau jums ačiū!
„Senvagė“. Tai miesto širdis, ir puiki vieta pasivaikščioti visais metų laikais. Pakrantėje anksčiau buvo labai daug skulptūrų. Lankydami dailės mokyklą Senvagėje mes lipdėme sniego skulptūras, piešėme ant šaligatvio, krikštijome pirmokus. Senvagėje ir Panevėžio miesto simbolis – skulptoriaus A. Pajuodžio „Vėžys“.
Teatras „Menas“. Esam girdėję sakant: „nesuprantu aš to meno“. „Ne panevėžietis, todėl ir nesupranti“, – atrėžia vietinis, kasoje pirkdamas šeimai bilietus į spektaklį. Žino miestiečiai, kad meno nereikia suprasti – jį galima jausti. Anksčiau pastate buvo rodomas kinas, o dabar spektakliai – mažiems ir dideliems. Tai – ypatingas teatras, globojamas mūzų. Jau įžengęs į kiemelį jautiesi patekęs į teatrą. Ne veltui atvykusius pasitinka Don Kichoto skulptūra. Išduosiu paslaptį; kiekvienas panevėžietis yra truputį Don Kichotas, bet tik panevėžiečių žmonos tai žino.
Juozo Miltinio dramos teatras. Teatras panevėžietį lydi visą gyvenimą. Vaikai atsisukdavo per petį pažiūrėti nykštukų ant teatro stogo, o mamos skubėdavo per apsnigtą aikštę mintyse keikdamos iš betono plokščių padarytą dangą. Pamenu Pifo nuotykius, garso inžinierę Ramunę, kurios kabinetas buvo aukštai virš salės, ir ją aplankęs galėdavau matyti spektaklį pro nedidelį langelį... Stebuklingas teatras. Grįžęs namo iš studijų visada eidavau žiūrėti spektaklių. Turėjau net tokį teatro švarką, kurio vidinėje kišenėje kaupdavau bilietus. Mėgstamiausias? Chanuma, pamenu Top dogs. Patiko. Visgi įdomiausia būdavo, kai spektaklis pasibaigdavo – stengdavausi paskutinis išeiti iš salės. Tada scenos darbininkai išmontuodavo dekoracijas ir stebuklas išnykdavo. Šio paveikslėlio saulėgrąžos nepuošia, nebėra jau jų, miestas nubudo, ir iš Antalgės atvykęs jaunas keramikas laukia prie teatro durų damos. Ar vėlavo? Aha. Ar turėjau gėlių? Nepamenu. Apie ką buvo spektaklis? Nežinau. Ar patiko? Labai.
