Pradėdama savo pokalbį su legendiniu scenografu G. Kličiumi pasiteirauju, ar nebūsiąs menas ta atrama, kuri padės nenusirist nuo pasaulio krašto? „Tam tikra prasme taip. Tačiau šiandien daug ko nesuprantu, galbūt dėl to, kad esu vyresnis? Jaunimo entuziazmas sveikintinas ir gražus, visgi kartais jo neperkandu. Visai kita karta atėjo, galvoja savaip, na, ir teisingai daro. Visada buvo revoliucijos – po akademizmų atėjo impresionizmas ir t.t. O kur dėtis po postmodernizmo? Reikia eiti dar toliau, niekas nestovi vietoje, viskas juda“, – savo požiūrį išdėstė menininkas.
Gyvenimas tiesiog klojosi
Scenografijas kuriantys dailininkai neretai prilyginami svajonių išpildytojams. Tačiau G. Kličius tikino šią profesiją pasirinkęs dėl to, kad jam ypač patiko ne modernistinis, o labiau prieškarinis tapybos manieros kelias.
„Anuomet dekoracijos buvo tapomos su antro plano peizažais – tie dalykai man labai artimi, ilgai išnaudojau šią viziją, ypač kol dirbau teatre. Žinoma, galima scenografijos meną sumoderninti, naujumas yra gerai, tačiau esu gan koncervatyvus. Žiūrint ar į teatrą, ar kiną praeitis man arčiau dūšios, kaip ir muzika – vis tiek klausaisi bitlų“, – palygino kūrėjas.
Sakoma, kad kai kurie meno kūriniai pasensta, yra aktualūs tik tam tikru metu, o ilgainiui gali tapti nesuprantami. „Gali taip būti – ateina kitos mados, kiti skoniai, pažiūros. Tačiau visa tai juda spirale: dabar galime nesuvokti, kas buvo arba priešingai, įvertinti post factum. Tad niekada nesiimu spręsti, tiesiog žinau, kas patinka, kas – ne, ką priimu, o kas svetima“, – aiškino pašnekovas.
Paklaustas, kokia veiklos sritis labiau traukė nei kitos, G. Kličius atsakė, kad viskas jo gyvenime ėjosi tarsi savaime. „Gyvenimas tiesiog klojosi, man pavyko, kad įstojau į M. K. Čiurlionio mokyklą, amžinatilsį jau sergančios mamos dėka, kad baigiau ją. Lygtai kažkas stūmė, bet ne tu pats save. Negaliu pasakyti, kad pildėsi svajonės – kai dirbi, apie tai negalvoji, eini į priekį, darai tai, kas atrodo svarbiausia. Galima sakyti, kad atsitiktinai pakliuvau į Jaunimo teatrą, nes kūrėme studentų konkursinį spektaklį. Susirinkę pas rašytoją Saulių Šaltenį perskaitėme „Riešutų duoną“, kuri išsirutuliojo į spektaklį „Škac, mirtie, visados škac!“. Jis pakliuvo į Jaunimo teatro sceną, buvo gerai priimtas, taip po truputį atėjau į Jaunimo teatrą, ten padirbėjau. Vėliau viena veikla keitė kitą“, – karjeros pradžią prisiminė menininkas.
Studentavimo laikas, G. Kličiaus manymu, pats gražiausias: „Kurdavome savo spektakliukus, viskas mums buvo lengva, vyravo jaunatviškas maksimalizmas. Kaip norėjome, taip ir žaidėme. Taip, kartais lįsdavo cenzūra, bet darydavome tai, kas mums patiems įdomu, dėl to taip smagu buvo ant širdies.“
Nuo pat mokyklos laikų, prisipažino jis, norėjęs būti tapytoju, bet gyvenimas iš pradžių lėmė kiek kitaip. „Baigiau scenografijos specialybę, o vėliau nuo teatro savaime nuklydau į kiną. Mane kinas suviliojo, pasirodė įdomu, nes reikėjo piešti daugiau eskizų, kurių įgyvendinimu net neabejodavai. Tam reikėjo didelio konkretumo, nes brėžiniams dažniausiai laiko nelikdavo“, – prisiminė G. Kličius.
Visiškai kitaip, nei Anglijoje, kur, anot tapytojo, stipri braižytojų, kino dailininkų mokykla. „Va, ten tai požiūris į profesiją! Esu matęs – išsižiojau... Visą laiką žiūriu detektyvą „Puaro“, domina ne tiek siužetas ar scenarijus, o vizualioji pusė. Titruose būtinai turiu perskaityt, kas dailininkas (production designer). Dažniausiai tai būna Rob Harris, su kuriuo mes nemažai kartu dirbome. Vienas filmų – JAV ir Didžiosios Britanijos dviejų dalių biografinė drama „Elžbieta I“ (2005). Šis Lietuvoje filmuotas režisieriaus Tomo Hooperio mini serialas nuskambėjo užsienyje“, – pasakojo jis.
Be dailininko niekas nepradeda kurti filmo
Su pastebėjimu, kad kino dailininkas neretai lieka kūrybinės grupės šešėlyje, G. Kličius sutiko tik iš dalies. „Yra šitas momentas... Bet netikiu, kad to dailininko taip visai nesimato, juk ekrane – būtent jo darbo vaisiai, o kaip visa tai matote – operatoriaus. Režisierius viso šito proceso derintojas, dirbantis ir su aktoriais. Kai statėme „Faktą“ (1981), nelikau visai šone, visi kartu – ir režisierius, ir operatorius, ir aš – gavome valstybinę premiją. Galbūt kas nors galėtų įžvelgti ideologiją, bet viskas buvo daroma ščyrai. Didelis pastatymas kaip tiems laikams, sovietmečiui. Galingesnių pastatymų buvo dirbant su užsieniečiais, sukosi didesni pinigai“, – aiškino jis ir galiausiai pažymėjo svarbiausia – be dailininko niekas nepradeda filmo. Minėtoje „Elžbietoje“, „Robine Hude“ (1997) dekoracijos galingos, su pilimis, paviljonais – visa tai dailininko darbas.
Na, o ryškiausias, G. Kličiaus manymu, jo „vaidmuo“ filme „Kažkas atsitiko“, 1986. Muzikiniame filme nufilmuoti trijų grupių vaizdo klipai: Vytauto Kernagio su „Artele“, „Foje“, „Anties“. „Čia tikrai niekas nepasakys, kad nėra dailininko, esu matomas – ir pats su dūmų šaške lakstau“, – linksmai kalbėjo pašnekovas.
G. Kličius neneigė – teatro scenoje dailininko įnašas visgi labiau įvertinamas. „Labiau matoma, nes operatorius yra žiūrovas, tuo ir skiriasi, – pajuokavo jis. – Kine stambus, bendras planas, o čia tu iš vieno taško matai tai, kas yra ant scenos. Būna ir vau, ir garsių plojimų.“
G. Kličiaus tapybos parodoje „Pokalbis“ bus rodomi įvairaus laikmečio darbai. „Yra atėjusių ir iš praeities, tačiau daugiausia – paveikslai, atsiradę po išėjimo iš kino pasaulio. Įsivaizduodavau mizanscenas, dažni personažai – žmonės. Visiškas susvetimėjimas, vienatvė – tarpžmogiški santykiai man svarbiausia“, – pristatomus darbus apibūdino G. Kličius.
Smalsu žvilgterėti į dailininko dirbtuves, kaip atrodo tapytojo diena? „Eina po truputį, tačiau viskas sulėtėjo – jau nebeturiu tokio entuziazmo kaip jaunystėje. Karantino užsidarymas man nėra baisus. Yra kaimas – išvažiuoji, pabūni su žmona gamtoje ir vėl gerai. Na, o likti pačiam su savimi ne taip baisu, kaip vienam su tuščia drobe. Gali dvi dienas žiūrėti į drobę – ir niekas neateina į galvą, kas čia turėtų būti, o užpildyti ją norisi... Čia sunkiausia“, – atviravo kūrėjas.
***
G. Kličius gimė 1950 m. Mokėsi M. K.Čiurlionio meno mokykloje, studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute, įgijo scenografo specialybę.
Dalyvavo scenografijos parodose Vilniuje, Taline, Rygoje, Prahoje.
Surengė per dešimtį personalinių tapybos darbų parodų.
Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Kinematografininkų sąjungos narys.
Valstybinės premijos laureatas (1984 m., filmas „Faktas", LKS)
Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė” laureatas (2008 m., 2011 m.)
Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas (2012 m.)
Antano Gudaičio tapybos konkurso laureatas (2012 m.)
G. Kličiaus tapybos paroda „Pokalbis“ sostinės Pylimo galerijoje veiks iki rugsėjo 4 d.