Dailininkė Eglė Ridikaitė: dar turiu ką pasakyti

Dailininkei Eglei Ridikaitei, vienai iš šiųmetinių Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureačių – dabar pats darbymetis, ji ruošiasi naujai parodai, kuri bus eksponuojama Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Menininkė, gavusi tokio stambaus kalibro įvertinimą neslepia, kad tokie apdovanojimai suteikia sparnus, o kūrėjui tai esą svarbu, tarsi ženklas, kad viską darai ne veltui.

Panašios abejonės dažnam menininkui nesvetimos. Kaip kažkada yra sakiusi pati E. Ridikaitė, dar akademijos dėstytojai nuolat kalė į galvą, kad „dailė ir dailininkai šiais laikais niekam nereikalingi.“

„Išeitų – pats sau esi reikalingas. Kaip sakoma, jeigu gali netapyt – netapyk. Bet jei negali – tai darai. Nežinau, reikalingi dailininkai, ar ne – kaip ir visi turbūt... Dabar nieko pakeisti negalėčiau ir nenorėčiau. Dar turiu ką pasakyt“, – kalbėjo menininkė.

Per patirčių prizmę

Tapti dailininke E. Ridikaitė svajojo nuo pat vaikystės. Sakėsi taip to norėjusi, kad daugiau apie nieką ir negalvojo. „Šeimoje menininkų nebuvo, bet kiek pamenu save – visada piešiau, tai atėjo per pomėgį. O kai į namą atsikraustė dailininkų pora, juos pamačiusi pagalvojau – vau, pasirodė tarsi Dievai. Žinojau, ir aš noriu to siekti“, – prisiminė pašnekovė.

Kūrybiniai polinkiai E. Ridikaitei visada buvo prie širdies, dar būdama vaikas „statė“ spektaklius kiemo draugams. Tad paklausta, jei būtų galimybė atgimti, kokį kitą kelią sau matytų, dailininkė nė kiek neabejojo, kad bet kokiu atveju – rinktųsi kūrėjos kelią.

Menininkei bene didžiausią žinomumą atnešė jos kurtas septyniolikos darbų ciklas „Palikimas (Babutas skarialas)“ ir grindų mozaikas atvaizduojančių paveikslų serija „Kultūringos grindys“.

Pastaroji ekspozicija „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ (kuratorė Vilma Mačianskaitė) rodyta Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“, dailės kritikų pavadinta amžiaus paroda.

Inspiracijų šiems darbams dailininkė prisipažino ieškojusi ir atradusi savyje. „Iškratai savo istoriją, patį save, bandai kažką atrasti – sudėlioti, ištraukti. Svarbu, kad menininko darbas eitų per jį patį. Tada visai kitaip kūriniai kalba“, – įsitikinusi ji.

Daugelis mene ieško to, kas artima jiems patiems. „Žmogaus pagrindinis variklis ir yra meilė. Kas veda į priekį? Jausmai. Neveltui dauguma dainų tekstų sukasi aplink meilę“, – šypsodamasi sakė E. Ridikaitė.

Nerimas slypi viduje, o ne bėgime

Gyvenime E. Ridikaitė prisipažino siekianti balanso, bet ne visada pavyksta jį išlaikyti. „Taip, ieškai ramybės, bet tai visiškai nereiškia, kad šiai atėjus, labai jos norėsis“, – apie kūrėjams būdingą nuolatinio nepasitenkinimo būseną prakalbo menininkė.

Aplink daug triukšmo, tampa vis sunkiau įsiklausyti į save. Pradėta kalbėti, kad pandemijos išprovokuoti karantinai galbūt padės žmonėms labiau susivokti savyje. „Nerimas slypi viduje, o ne pačiame bėgime. Nesvarbu, sėdi ant kėdės ar bėgi. Žinoma, pandemija, bent jau pirmoji jos banga, atnešė pamąstymų. Man, kaip dailininkei, didelio skirtumo nepasijuto – aš ir taip dirbtuvėje sėdėdavau. Bet baimės jausmas anuomet buvo didesnis, dabar jo nėra“, – nusistebėjo paradoksaliu reiškiniu E. Ridikaitė.

Įkvėpimo nelaukia sėdėdama ant kelmelio

Paklausta, kokios gi mintys šiuo metu kirba galvoje, ir kada dažniausiai jos neduoda ramybės, E. Ridikaitė atviravo, kad visos idėjos neretai ją aplanko naktį. „Naktį sprendžiasi visos problemos, – nusijuokė ji. – Bet naktimis netapau, labiau patinka rytas, kad būtų kuo daugiau dienos šviesos. Ne visada pavyksta ateiti į dirbtuvę anksti ryte, bet iš tikrųjų esu dieninė. Naktinis darbas kitoks, mažiau vaisingas.“

E. Ridikaitės įsitikinimu, visos gyvenimiškos situacijos gali tapti įkvėpimo šaltiniu. „Gali paveikti bet kas, to neužprogramuosi. Negaliu pasakyti, kas konkrečiai. Kai dirbi – yra ir idėjų, viskas vystosi. Nesėdi ant kelmelio ir nelauki“, – įkvėpimo fenomeno nesureikšmino kūrėja.

Sakoma, kad menas gimsta iš kančios, skausmo. „Menininkai, kaip visi žmonės – gali būti ir linksmi, ir liūdni. Mintys apie darbą nuolat sukasi, nors tuo metu ir nedirbi, kažkur tūno galvos kertelėje. Nuolat ieškai atsakymų, kaip toliau. Kad ir kuo užsiimtum, galvoji apie tai, – meno atstovų iš kitų neišskyrė pašnekovė. – Vieni daugiau galvoja, kiti mosikuoja. Priklauso nuo žmogaus stiliaus. Skirtingi darbo principai.“

Kitas visuomenėje gajus stereotipas: kad sukurtų vertingą kūrinį, menininkas turi būti alkanas. „Jeigu alkanas, ar jis paeis? Nesąmonė, kad menininkui nieko nereikia. Jis atlieka milžinišką darbą, kuriam atlikti reikia daug jėgų. Žmogui reikalingas kuras, – kalbėjo E. Ridikaitė ir lyg juokais, lyg rimtai pridūrė: – Žiūrint, ką laikysime alkanu. Prisivalgęs turbūt nepajudėsi – puškėsi.“

Kaip ir daugeliui menininkų, taip ir E. Ridikaitei būdinga savybė savo kūriniuose įžvelgti neužbaigtumą. Nacionalinės premijos laureatė, lyg suokalbininkams išdavė: paveiksluose yra vietų, kur mato savo klaidas, bet kiti jų nepastebi, nes nežino.

Tačiau dailininkė tikino visados prisimenanti, kad tos klaidos ją nuvedė toliau. Vieni tokių lūžių, kurie atvėrė kitokį požiūrį – darbų serijos „Dievo spalva“, „Meilės rašteliai“, dabar – „Palikimas (Babutas skarialas)“. „Be šių darbų nebūtų atsiradę kiti, yra nuoseklumas, bent aš taip manau. Niekas iš niekur neatsiranda. Grindys irgi svarbios – įdomu, kur nuves?“, – apie natūraliai išsirutuliojančią kūrybinių darbų tąsą kalbėjo autorė.

Vilniuje gyvenanti ir kurianti E. Ridikaitė gimė 1966 m. Kupiškyje, 1982–1986 m. mokėsi St. Žuko dailės technikume (meninio stiklo apdirbimas), Kaune.

1991–1997 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Yra surengusi keturiolika personalinių ir dalyvavusi daugiau nei aštuoniasdešimtyje grupinių parodų. Jos darbų yra Nacionalinės dailės galerijoje, MO muziejaus kolekcijoje, „Lewben Art Foundation“, Estijos ambasadoje, privačiose Lietuvos ir užsienio kolekcijose. Parodose E. Ridikaitė dalyvauja nuo 1993 metų.

1996 m. stažavosi Paryžiuje, 1998 m. Stokholme; 2014 m. tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“ pelnė geriausios mugės menininkės apdovanojimą. Dailininkė yra pelniusi Vilniaus miesto savivaldybės mero premiją (2017 m.); Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją (2018 m.).