Naujoje rinktinėje pateikiami septynių garsių Lietuvos muzikos kūrėjų dainų žodžiai ir natos. Joje skaitytojai ras po dešimtį gražiausių Giedriaus Arbačiausko, Sauliaus Bareikio, Andriaus Kaniavos, Alinos Orlovos, Domanto Razausko, Kosto Smorigino ir Gedimino Storpirščio dainų. Visi kūriniai pateikti su autorių patvirtintomis pirštuotėmis ir akordais, pritaikyti muzikuoti ne tik patyrusiems, bet ir pradedantiesiems, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Iš viso 70 dainų, prižiūrint autoriams paruoštų spausdinti. Tai karališkas patiekalas jūsų ausims ir širdims“, – rašo G. Storpirštis.
Knygos sudarytojas sako, kad ši knyga leidžia plačiau pažvelgti į bardų muzikos žanrą, tad ruošdamas knygą pakvietė mintimis pasidalinti poetą Rimvydą Stankevičių, kompozitorių Vidmantą Bartulį ir muzikologą, kompozitorių Šarūną Naką. Jų įžvalgos taip pat pateikiamos knygoje.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką – sudarytojo žodyje pateikiamą trumpą apžvalginę kelionę po dainuojamąją poeziją ir bardų muziką.
***
Pradėkim nuo pavadinimo „dainuojamoji poezija“, nes dar vis karštai tariamasi, ar taip žanras įvardijamas tiksliausiai. Jis gimė Lenkijoje, Mareko Grechutos lūpose, o dainų autorius ir atlikėjas Alfredas Kukaitis jį išvertė ir pasiūlė vartoti Lietuvoje. Šis pavadinimas prigijo tik tuomet, kai po ilgokų svarstymų taip į savo pasirodymus pradėjo kviesti ir garsiausias tuometis šio žanro atstovas Vytautas Kernagis. Tai atsitiko maždaug praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidury. Garsiausi to laiko dainų autoriai ir festivalių organizatoriai buvo Vytautas Kernagis ir Marijus Šnaras Vilniuje, Alfredas Kukaitis Alytuje, Virgis Stakėnas Šiauliuose ir kompozitorius Giedrius Kuprevičius Kaune – taip apie tuos laikus pasakojo V. Kernagis 1977 m. interviu žurnale Moksleivis. Be abejo, kuriančių dainas buvo kur kas daugiau...
Noriu prisiminti ir profesorę Ireną Vaišytę, didelę šio žanro mylėtoją ir puoselėtoją, bei jos vadovaujamą Aktorinio meistriškumo katedrą tuometėje Valstybinėje konservatorijoje (dabar LMTA). Čia mokėsi V. Kernagis ir keturi šios knygos autoriai: Kostas Smoriginas, Saulius Bareikis, Gediminas Storpirštis, Andrius Kaniava, kartu su dainas kūrusiais savo kursų draugais Vidu Petkevičiumi, Olegu Ditkovskiu, Arvydu Lebeliūnu, Aidu Giniočiu ir kt. Vėliau ten savo kūrybinį kelią pradėjo vienas iš pirmosios Bardų knygos dainų autorių Saulius Mykolaitis. Todėl galima sakyti, kad aštuntajame–devintajame dešimtmečiuose tai buvo svarbiausia dainuojamosios poezijos kūrėjų kalvė, kuriai augti ir klestėti padėjo ten vyravusios tradicijos bei naujos mados profesionaliuose teatruose, kur įrašytą muziką vis dažniau keitė gyvas dainų atlikimas. Kiek man žinoma, pirmasis spektaklis, kuriame skambėjo vien gyvai atliekama muzika, – Kosto Kubilinsko „Bebenčiukas“ Jaunimo teatre 1975 m., vėliau „Vaikų dienos“ Šiauliuose 1977 m. ir t. t. Tai spektakliai, sulaukę milžiniško žiūrovų susidomėjimo. O kai atsirado dainuojantys aktoriai, pirmus žingsnius į teatro sceną pradėjo žengti ir lietuviški miuziklai (K. Sajos, G. Kuprevičiaus „Devynbėdžiai“ 1974 m. Panevėžio dramos teatre; S. Šaltenio, L. Jacinevičiaus, G. Kuprevičiaus „Ugnies medžioklė su varovais“ 1976 m., o 1982 m. – pirmąkart gyvai scenoje atliktas S. Gedos ir K. Antanėlio miuziklas „Meilė ir mirtis Veronoje“ Jaunimo teatre).
Baigdamas XX amžiaus apžvalgą, pacituosiu kelias V. Kernagio mintis apie dainuojamąją poeziją iš jau minėto pokalbio Moksleivyje:
„Man visada svarbiau ištraukti melodiją iš paties teksto negu muzikai uždėt žodžius... Kad žodis įprasmintų muziką, o muzika padėtų suskambėti žodžiui...
Pagaliau mūsų liaudies daina – kas gi, jei ne dainuojamoji poezija? Kažkuria dalimi dainuojamoji poezija iš tiesų yra atasvara pigiems, iki koktumo nuvalkiotiems mūsų estrados dainų žodžiams. Reikia visokios muzikos ir kuo ji įvairesnė – tuo geriau...
Reikia, kad ne vien norėtum, bet ir turėtum ką pasakyt žmonėms...“
Taigi iki XXI amžiaus Lietuvoje šis žanras buvo atpažįstamas kaip dainuojamoji poezija, o nuo XXI amžiaus pradžios atsirado papildinys – bardų muzika, per du dešimtmečius prigijęs žmonių sąmonėj. Kam gi to reikėjo? Jei autorius savo dainai renkasi poetų tekstus – prieštaros nėra. Ji atsiranda, kai šio žanro autoriai patys rašo tekstus savo dainoms (V. Kernagis, V. Stakėnas, S. Bareikis, D. Razauskas, S. Mykolaitis, A. Kaniava ir kiti).
Jei sutinkame, kad nepaprastai gausus ir turtingas mūsų liaudies dainų lobynas – seniausia dainuojamoji poezija, tai ir tinkamo žodžio verta paieškot senesniuose laikuose. Žodis „bardas“(lotyniškai – bardus, graikiškai – bardos), aptinkamas antikos ir romėnų rašytiniuose šaltiniuose, su įvairiais prasminiais pokyčiais atkeliavo iki XXI amžiaus. Pradžioje taip vadino keltų žynius, kurie po ilgų, 12–21 metus trukusių mokslų tarnavo karališkuosiuose dvaruose ar keliaudami po šalį ir pritardami sau instrumentu apdainuodavo įvairius svarbius dabarties ar praeities įvykius. Vėliau taip vadino keliaujančius ir dainuojančius poetus. Aprašas atitinka ir atsako į mūsų anksčiau iškeltą klausimą: ar ne per toli ieškom? Manau, kad ne.
Nesiveldamas į ilgus ginčus ar išvedžiojimus, pateiksiu keletą citatų iš Juozo Venclovos knygos „Senovės keltai ir jų sąryšis su lietuviais“, 1976 m. išleistos Čikagoje:
„Pačios seniausios keltų legendos kalba apie jų protėvynę Gintaro krašte... Šventas medis – ąžuolas, šventvietės – ąžuolynuos... Tikėjo į pomirtinį gyvenimą, garbino dangaus kūnus ir didžiąsias gamtos jėgas... Išvaizda – aukšto ūgio, baltos kūno spalvos, gelsvų plaukų ir mėlynų akių...
Senieji vietovardžiai – Alsonė, Varda, Apava, Derva... Vandenvardžiai – Jura, Medula, Yla, Ausa, Galupė... Asmenvardžiai – Aidus, Verkus, Bebris, Rutenius, Ainis, Sagius, Gerus... Aina, Rauda, Biruta, Ona, Leda... Dievovardžiai – Nemon, Naria, Meduna, Litavis...“
Žymus prancūzų kalbininkas profesorius Albertas Dauzatas (1877–1955) aiškino, kad „vietų vardai yra vaizdai tos kalbos, kuria kalbėjo krašte tuo laiku, kada jie susidarė“, o vokiečių kalbininkas daktaras Ernstas Lewisas (1881–1966) tvirtino, kad „šalia visų vardų, asmenų vardai nurodo, kokiam kraštui jie priklauso“.
Grįžtant į šiuos laikus, norėčiau paminėti šio žanro dabartinių įvykių variklį „Bardai LT“. Jų aktyvi, įvairiapusė veikla apima festivalių ir koncertų organizavimą, naujų kompaktinių ar vinilinių plokštelių leidimą, jaunųjų bardų globą ir ugdymą kūrybinėse stovyklose.
Kone kasmet atsiranda naujų ir baigia gyvuot įvairaus dydžio visos Lietuvos festivalių. Paminėsiu tik svarbiausius, gausiausiai žiūrovų lankomus, atlaikiusius laiko išmėginimus. Turime vienintelį tarptautinį šio žanro festivalį „Tai – aš“, nuo 2003 metų kasmet rengiamą Vilniaus mokytojų namuose, nors ir gerokai sumenkusį, pasitraukus festivalio sumanytojams. Šiuo metu gausiausiai žiūrovų lankomi ir laukiami festivaliai yra nuo 2001 metų Kulautuvoje vykstantis „Akacijų alėja“ ir nuo 2008 metų į Anykščius kviečiantis „Purpurinis vakaras“. Šių festivalių žiūrovų skaičius kartais perkopia 10 ar net 15 tūkstančių – tai tikrai įspūdinga. Nuo 2006 metų vyksta festivalis „Ant žemės krašto“ Raudondvaryje, pradžioje bandęs burti tarmiškai kuriančius dainų autorius. Seniausias festivalis, mano žiniomis, yra „Bičnamis“ Šakiuose, šiemet šventęs 20-metį. Žiemos festivalis turbūt šmaikščiausiu pavadinimu – „Kaime žydi abrikosai“ – vyksta Stakliškėse nuo 2011 metų. Kad festivaliai visoje šalyje galėtų atsinaujinti ir pasipildyti, nuo 2004 metų rengiamas Lietuvos moksleivių dainuojamosios poezijos konkursas, kasmet vykstantis Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijoje. Pirmojo konkurso laureate tapo šios knygos dainų autorė Alina Orlova, taip pat laureatais yra buvę ir kiti: Ieva Narkutė, sesės Milda ir Teresė Andrijauskaitės („Baltos varnos“), grupių „Kamanių šilelis“, „Baltasis kiras“ lyderiai ir t. t. Gabiausi jaunieji kūrėjai jau septynerius metus gali savaitę tobulėti Jaunųjų bardų stovykloje.
Čia ir norėčiau baigti apžvalgą. Visgi šiandien šio muzikos žanro padangėje matau ne vieną tamsų debesį, o jo trapi ateitis, manau, priklauso nuo kiekvieno – ir besidominčio, ir organizuojančio, ir kuriančio... Tad skaitykit šią knygą, mokykitės patikusias dainas, dainuokit ir KURKIT PATYS!