Daiva Kairevičiūtė: idealus fotografas yra nepastebimas

Su grafike ir fotografe Daiva Kairevičiūte susitikome plieskiant karštai birželio popiečio saulei, Sereikiškių parko Bernardinų sode. Susitarėme pasimatyti prie trykštančio pagrindinio fontano – iškart atpažinau skvarbaus žvilgsnio savininkę, skubančią link manęs. Tik spėjam „įsipatoginti“, suradusios suoliuką pavėsyje, o aš jau pamatau tik D. Kairevičiūtės šešėlį – čiupusi fotoaparatą nulėkė gaudyti „auksinių kadrų“, kurie, anot menininkės, nuolat vaikšto šalia jos. Tik spėk gaudyti, pagalvoju, – kam kadrą, kam pašnekovą.

Pastebėti paradoksą ir jį parodyti

Grafika ir fotografika? – klausimu kreipiuosi į menininkę, bandydama apibūdinti platų jos apčiuopiamą kūrybos žanrą. „Taip, mano fotografijos kaip kūriniai. Nufotografuoju ir tai tampa ta medžiaga, iš kurios ką nors vėliau darau. Kūrinys tęsiasi, tai nesibaigia vien nufotografavimu“, – sakė D. Kairevičiūtė.

Nei viena, nei kita kūrybos sritys menininkės labiau neuždega, nors tai ir labai skirtingos veiklos, tačiau, kaip teigė ji, abi patinkančios.

„Paišai, kažkiek laiko atidirbi, o tada atsijungi ir eini fotografuoti. Šis „atsijungimas“ duoda gerą atatrauką – kai padarai pauzę, kuri būtinai reikalinga, kad nepervargtum“, – po kūrybinius „užkulisius“ vedžiojosi pašnekovė.

Autorė sakėsi būtent dėl šio spontaniško veiklų kaitaliojimo visiškai neturinti noro nukėlinėti savo darbų kitai dienai – šitaip išvengianti rutinos.

„Nėra taip, kad mane kas nors užknistų. Kaip tik dabar laukiu pasikeitimo momento, noriu pradėti paišyt, bet... Dar turiu pasėdėti prie fotografijų. Vyksta konkurencija tarp mano paveikslų ir fotografijų, jie tarpusavyje konkuruoja, kas mane užvaldys – šypsodamasi pasakojo D. Kairevičiūtė. – Taip dar įdomiau. Kai yra kažkoks tarpas tarp veiklų – neatsiranda rutina ir nuobodulys, nuolat imiesi šviežių idėjų.“

Kūryba, anot menininkės, yra gebėjimas pastebėti paradoksą ir jį parodyti. „Nesuprasi, kas mes esame. Su vyru kaip tik ryte pasvarstėme: tu žinai, kad numirsi, bet vis tiek turi tikslų, norų, juos sieki įgyvendinti. Lyg tai būtum užsimiršęs. Kiti „kalasi“ iki mirties dėl kažkokių turtų, bet... Mirties nelieka, tik noras, tik kaifas siekti. Tai yra tikrasis gyvenimas, tame visas įdomumas“, – prieštaringa žmogaus prigimtimi stebėjosi pašnekovė.

Konstatavus, kad menininkams būdinga užsimiršimo ar kitaip vadinama plevenimo būsena, D. Kairevičiūtė sakė, kad apskritai žmogus tokia būtybė – linkusi užsimiršti.

„Atsipeikėji, tik kai atsiduri kokioje nors akivaizdoje – kai miršta tėvai ar artimieji, tada atsiveria nežinomybė, klaiki baimė. Šiaip gyvename taip, lyg būtume nemirtingi, – pastebėjo D. Kairevičiūtė ir pridūrė, kad kuo daugiau gyvenime patiri vadinamojo kaifo, tuo prasmingesniu jis tampa. – Jei žmonės darytų tai, ką jie nori – tada būtų balansas.“

Neigiamų emocijų pusės turi ir teigiamas savybes

Tačiau tame ir bėda, kad ne visi, dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali daryti tai, ką tinkami, – pastebiu. D. Kairevičiūtė replikuodama iškart ėmėsi narplioti pavydo sąvoką.

„Jei nebūtų pavydo, tu galbūt ko nors ir nedarytum, bet pamatęs pas kitą, ko norėtum – pradedi daryti. Neigiamų emocijų pusės turi ir teigiamas savybes“, – apie vieną jausmų, vedančių pirmyn kalbėjo D. Kairevičiūtė.

Užsibrėžto tikslo, įsitikinusi ji, reikia siekti. Tačiau, kad būtum tuo, kuo nori – turi praeiti nemenką kelio gabalą, kitaip tariant, – suvalgyt pūdą druskos: „Niekada nieko negausi iškart, yra žingsniai, kuriuos tu turi praeiti. Tai procesas – turi surinkti visą patirtį, kad būtum toje veikloje.“

Daiva Kairevičiūtė

„Atsipeikėji, tik kai atsiduri kokioje nors akivaizdoje – kai miršta tėvai ar artimieji, tada atsiveria nežinomybė, klaiki baimė. Šiaip gyvename taip, lyg būtume nemirtingi“

Mums besišnekučiuojant, ant gretimo suoliuko „poguliui“ įsitaiso vyriškis, ištįsta visu ūgiu, su visa manta. „Mano personažas – konstatuoja D. Kairevičiūtė. – Litmenyje šia tematika publikuotos mano fotografijos, kuriose – bomžai.“

„Bomžas“, anot kalbininkų, nevartotina svetimybė. Paklausta, ar tai nėra tas atvejis, kai akis badančią tiesą bandome „pridengti“ gražesniais žodžiais, kaip benamis ar valkata, D. Kairevičiūtė teigė, kad ir kaip ką pavadinsi – prasmė nesikeičia, o sąvokų niuansai, anot jos, svarbūs literatūros žmonėms, jai pačiai – nė motais.

Į fotomenininkės objektyvą yra patekę daug visuomenės atstumtųjų, tikino ji, jau netgi skaičių pametusi. „Tai mano mėgstama tema, galbūt ji užsidarys, išsisems, ateis kažkas kita. Tai įvyks savaime, apie tai net negalvojant“, – nė kiek neabejojo pašnekovė.

O kol kas – būta netgi grasinimų sudaužyti kamerą. Tačiau D. Kairevičiūtė to visai nesureikšmina sakydama, kad fotografas turi prisitaikyti prie tos erdvės, į kurią įeina – „įeiti į kito rolę“.

„Idealus fotografas tampa įvykio dalimi, jis yra nepastebimas. Tada gali bet ką fotografuoti“, – pažymėjo kasdienybės slėpinius fotografuojanti autorė.

Negali stovėti ir laukti

Ji tikino nė neįsivaizduojanti, kokie kriterijai suveikia viduje, renkantis fotografuojamąjį objektą. „Tiesiog pamatau, ir jau žinau, kad turiu tai nufotografuot. Net negalvoju, iškart einu. Kad ir šiandien – išlipusi iš autobuso nufotografavau keturias ar penkias scenas“, – sakė fotografė.

Šiandien fotografo darbas itin dinamiškas – tenka nuolat „medžioti“ unikalias situacijas, užfiksuoti galybę kadrų per dieną. Gyventi kitaip, kaip yra sakęs vienas garsus meistras, būtų tiesiog per didelė prabanga.

Su šia mintimi sutinka ir D. Kairevičiūtė pastebėdama, kad tik daug fotografuodamas gali užfiksuoti „pačią tą akimirką“: „Akimirkos eina, o tu turi iš to laiko paimti pačią įsimintiniausią, pasiekti viršūnę. Negali stovėti ir laukti, tokios jau tos sekundės dalys.“

Visai neseniai menininkei „stuktelėjo“ penkiasdešimt. Tačiau D. Kairevičiūtė tikino, šiandien besijaučianti taip, tarsi būtų trisdešimt penkerių.

„Kai man bus septyniasdešimt – irgi susigalvosiu patinkantį skaičių. Galbūt keturiasdešimt, tiek duosiu sau. Kiek įsirašai, taip ir jautiesi. Tik kai pasižiūri į veidrodį – šiek tiek nustembi“, – juokdamasi kalbėjo pašnekovė.

Galbūt kiek mažiau žinoma kūrėjos pusė – domėjimasis astrologija ir ezoterika. D. Kairevičiūtė tuoj pasidomi mano tikslia gimimo dienos data, nes planetų padėtis gimimo momentu, anot jos, lemia asmens prigimtį, charakterį bei likimą.

„Pas mane – Venera Žuvyse. Piešiniuose atsispindi žuviška ir mergeliška estetika. Planetų padėtis padeda atskleisti visas sritis – darbo, meilės, santykių. Toks sau pasilengvinimas – todėl ir pradėjau domėtis. Žinai, kokias patirtis surinkti, kad taptum kažkuo“, – atskleidė ji.

Meilė yra!

D. Kairevičiūtė nemano, jog geriausia būtų – savo ateities nežinoti. „Vis vien eini tuo keliu. To neišvengsi, užtat turėsi žinojimą. Dažnai būna, kad visuomenė primeta – turi turėti šeimą, vaikų. O tau gal net neskirta, galbūt save realizuosi kitose veiklose? Žmonės pasimeta, atsiranda kryžkelėje, o astrologija gali kažkiek padėti – gauti savęs atspindį“, – kalbėjo pašnekovė.

Prakalbus apie ateitį, iškart tarsi pats prikimba žodis „planai“. D. Kairevičiūtė pasakojo tiesiog gyvenanti – taip, kaip yra, o planai esą susikuria patys. „Kai tu esi veikloje, kažkokie pasiūlymai ateina savaime. Tiksliai žinau, kad kitais metais Pamėnkalnio galerijoje bus mano personalinė tapybos paroda. Kuriant kiekvieną paveikslą – jis pačiai kaip siurprizas. Tad parodos labai laukiu, įdomu, ką sukursiu, kas ten bus“, – apie kūrybos procesą kalbėjo menininkė.

Darbas, darbas, o kaip meilė? „Su meile viskas tvarkoje, džiaugiuosi dėl to“, – patikino kūrėja.

Primenu garsiai porai dažnai pritaikomą juokelį, kuris ėmė sklandyti dėl kūrėjos sutuoktinio, skulptoriaus Mindaugo Šnipo pavardės, skambantį maždaug taip: „Šnipinėja jus vyras?“

„Ir aš šnipinėju – iššoku su fotoaparatu iš už nugaros – pyst ir nufotkinu. Viskas čia vietoje. Meilė yra – galiu pareikšti!“, – spindinčiomis akimis pareiškė Daiva.