Ir filosofai savo idėjoms ieško įkvėpimo mene
D. Aleksos skulptūra „Dumplės“ pagaminta iš prailgintų autobusų jungiamųjų dumplių, dar vadinamų – armonika.
„Kažkada akį patraukė sąvartyne stovintis autobusas. Kartu su kitu skulptoriumi Jonu Aniču sugalvojome padaryti milžinišką armoniką, bet tuomet negavus finansavimo parsivežtos dumplės taip ir liko stovėti pas mane kieme. Galiausiai pasitaikė proga iš jų sumontuoti skulptūrą galerijos AV17 organizuojamose skulptūrų parodose po atviru dangumi“, – pasakojo apie sumanymą skulptorius.
„Mūsų akys pripratusios prie jų vaizdo gatvės aplinkoje. Išėmus dumples iš įprastinės aplinkos, jos tampa kažkuo kitu. Smegenys, gaudamos vizualią informaciją, gretindamos analogus tokiems objektams suteikia naujas prasmes. Dumplės iliustruoja, kaip keičiasi mūsų aplinka. <...> Kurdamas ieškau literatūros, praplečiančios mano akiratį dominančia tema, žinau, kad ir filosofai savo idėjoms ieško įkvėpimo mene“, – aiškino D. Aleksa.
Menininkas anksčiau viename savo pokalbių yra minėjęs, kad pasirinkęs monumentalią skulptūrą turėjo būti „paruoštas statyti paminklus“. Tai buvo metas, kai vienus paminklus griovė, o vietoje jų statė kitus, viešumoje buvo rodoma daug šiuolaikinio meno, kuris buvo provokatyvus ir kur kas labiau asocijavosi su laisvėjimo procesais.
Paklaustas, kokia situacija yra šiandien, ar šie procesai neiššaukė naujos skulptoriaus profesijos misijos, D. Aleksa tikino, dabar pastebėjęs kitokį požiūrį į paminklus: „2017 metais dalyvavau Kauno bienalėje, buvo akcentuojamas ne pats paminklas, bet atmintis, santykis su įvykiu, asmenybe, kurią norime prisiminti. Tam nebūtinos tradicinės išraiškos priemonės, dažnai nesukeliančios jokių emocijų.“
Pasaulyje, anot pašnekovo, yra daug pavyzdžių, kaip galima skirtingais būdais pažymėti svarbius visiems dalykus.
„Toje pačioje bienalėje dalyvavo du garsūs menininkai iš Vokietijos – Horst Hoheisel ir Andreas Knitz. Viename iš atidarymo renginių jie pristatė savo kūrybą, papasakojo apie Buchanvaldo koncentracijos stovykloje įgyvendintą sumanymą atminti aukoms. Erdvėje, kurioje turėjo atsirasti monumentas nuolatos buvo juntamas šaltis, todėl menininkai sugalvojo aikštės centre įrengti metalo plokštę, kuri žiemą-vasarą palaikytų žmogaus kūno skleidžiamą temperatūrą. Tai vienas įspūdingesnių mano girdėtų sumanymų, tyliai primenantis apie tai, kas ten įvyko“, – dalijosi įspūdžiu D. Aleksa.
O atsakymo į klausimą, kodėl taip bijome įsileisti šiuolaikinį meną į viešąsias erdves, skulptorius tikino neturintis. „Gal tai susiję su bendru požiūriu į kultūrą, nuvertinant jos vaidmenį valstybės gyvenime. Atsiranda nauji muziejai, vyksta daug įvairaus meno parodų, tačiau gatvėse tos įvairovės nesijaučia“, – samprotavo jis.
Šiuolaikinis menas užprogramuotas balansuoti ant supratimo ir pasmerkimo ribos
D. Aleksa yra sukūręs keletą saviironiškų skulptūrų, tiesmukai kvestionuojančių menininko ir visuomenės santykį. Nenuostabu, juk kalbant apie skulptūrų meną mūsų šalyje, dažnu atveju, dominuoja tik kritinis vertinimas arba abejingumas.
Tad kurdamas šiuos darbus, D. Aleksa prisipažino, sąmoningai siekęs konfrontacijos su kontekstais, kuriems jie buvo skirti.
Dabar, D. Aleksa pasakojo, kuriantis ne tokius tiesmukus ir aštrius darbus, nors juose keliamos problemos, anot jo, gal net gilesnės ir skausmingesnės.
„Šiandien renkuosi nuosaikesnę – įtraukimo, sudominimo strategiją. Lankytojai, kurie ateina į parodas, jie jau nusiteikę kažką patirti. Kalbantis su žiūrovais matau susidomėjimą keliamomis problemomis“, – pažymėjo jis.
Prieš keletą metų, kaip teigė autorius, jis pradėjęs domėtis nykimo estetikos fenomenu.
Pats menininkas kurį laiką kolekcionavo Vilniaus apleistų pastatų langų šukes. O viename apleistame viešbutyje aptikęs suniokotų laiptų marmurinių pakopų šukes, jas susirinko ir parodų salėje iš jų atkūrė laiptų fragmentą.
Nustebino aplinkinių abejingumas
Pirmieji videoperformansai, anot D. Aleksos, gimė ruošiantis grupinei parodai, kurioje buvo keliamas klausimas: ar sąmoningas atsisakymas kurti meną gali būti laikomas meniniu veiksmu?
Tačiau menininką nustebino aplinkinių abejingumas. Tikėjosi įvairių reakcijų: susidomėjimo, stebėtojų, policijos klausimų, filmuojant sostinės Vokiečių gatvėje.
Paprašytas išvardinti labiausiai sau patinkančius – jau buvusius ar esamus darbus, projektus, performansus, D. Aleksa sakė, kad iš laiko perspektyvos visi darbai užima savo nišą – tiek asmeniniame pasaulyje, tiek viešumoje jį reprezentuojantys kaip menininką.
Sudomino virtualios realybės galimybės, tačiau rinktųsi tikrą kelionę
Šiandien karantino, pandemijos tema įsiterpia kone į kiekvieną pokalbį, ar sunkus šis metas menininkui, ar kuriami ateities planai?
D. Aleksa tikino vengiantis karantiną interpretuoti tiesmukai: „Apie šį reiškinį visur daug kalbama, todėl tai dar kartą daryti savo kūriniuose nematau prasmės, juo labiau, kad mano, kaip laisvai kuriančio menininko, kasdienybė mažai kuo pasikeitė. Labiau mane sudomino reiškiniai, į kuriuos atkreipė dėmesį karantinas. Fizinio bendravimo nebuvimas sukėlė papildomą susidomėjimą virtualios realybės galimybėmis.“
Kaip tik prieš pirmą karantiną D. Aleksa planavo kelionę į Kanados šiaurę, ji neįvyko.
Menininkas kartu su Remigijumi Treigiu surengė parodą „Manila is calling your name“. Parodoje vėlgi sugretinamos subjektyvios patirtys, D. Aleksos žodžiais tariant, „keliaujant su algoritmų parenkamomis galimybėmis“.
„Keliam klausimą, ar tai, ką patiriame nuvykę į tolimą šalį, nėra iš dalies užprogramuota iš anksto – renkantis viešbučius, lankytinas vietas, skaitant atsiliepimus. Visa tai vyksta virtualioje aplinkoje, kuri išmokyta analizuoti jūsų poreikius, prioritetus ir parinkti galimus variantus. Nepaisant šių įžvalgų, renkuosi tikrą kelionę. Turbūt stipriausi pojūčiai patiriami esamajame laike, esant kažkur nuostabioje vietoje“, – įsitikinęs D. Aleksa.