Rugsėjo 22 dieną prasidedančiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) J. B. Carlseno „Deja Vu“ bus pats asmeniškiausias ir intymiausias kino kameros žaidimas su žmogaus gyvenimu. Melancholiškoje kino esė danų režisierius tiria, kiek per dokumentuotas žmonių svajones, vienatvę, tikėjimą atsiveria jis pats.
Netrukus, rugsėjo 28 dieną, J. B. Carlsenui sueis 66 metai. Jo kraityje – per 40 dokumentinių ir vaidybinių filmų. VDFF svečias buvo vienas pirmųjų, baigusių garsiąją Danijos Nacionalinę filmų mokyklą, kuri vėliau išugdė Bille Augustą, Larsą Von Trierą, Susanne Bier, Thomasą Vinterbergą. Dar jaunystėje kūrėjas pradėjo eksperimentuoti su dokumentinio kino forma, sieti ją su fikcija, režisuoti realybę.
Apie naująjį filmą ir dokumentinio kino tiesas – DELFI pokalbis su J. B. Carlsenu.
– Nuo jaunystės pro objektyvą žvelgėte į kitų žmonių gyvenimus. Kas jus paskatino sukurti autobiografinį filmą, kuriame apmąstote savo kūrybą ir įtaką, kurią filmams darė jūsų asmeniniai potyriai?
– Kai sensti, gyvenimas tarsi atsiskiria ir tampa fikcija. „Deja Vu“ galima vadinti autobiografiniu filmu, bet man tai labiau istorija apie kelią, kurį galų gale pasirinkai eidamas per gyvenimą. Danų rašytojos Isak Dinesen (Karen Blixen – aut.) apsakyme „Gandras“ pasakojama apie naktį iš tako išklydusį žmogų. Ryte žvelgdamas į kalvas jis pamato, kad jo pėdos žolėje įspaudė tobulus gandro kontūrus.
Filmas neįprastas tuo, kad būdamas režisierius didžiąją dalį paliktų pėdsakų galėjau įžvelgti kitų žmonių veiduose ir tai nufilmuoti. Daugybę metų žinojau, kad kartą tuos paprastučius savo filmus – ir dokumentinius, ir vaidybinius – galėsiu sujungti į vieną istoriją apie žmogaus fizinę ir dvasinę kelionę per gyvenimą.
– Kas filmuojant jus nustebino? Ką apie save sužinojote?
– Visada suvokiau, kad ant filmo aplinkos ir personažų krenta kūrėjo šešėlis. Tačiau iki šiol nesupratau, kad veikėjų, apie kuriuos sukau filmus, gyvenimas smarkiai veikia manąjį.
– Garsėjate kaip režisierius, nutrinantis ribas tarp dokumentikos ir fikcijos. Kaip galima apibūdinti tiesą dokumentiniuose filmuose?
– Dokumentikoje nėra jokios tiesos. Tai žmogaus sąžiningumo klausimas. Kaip jau ne sykį kartojau, jei kalbame apie tiesą ir dokumentinius filmus, į tiesos apibrėžimą turime įtraukti ir melo sąvoką.
– Filme pasakojate, kad būdamas devynerių į rankas paėmėte fotoaparatą. Kodėl vis tik vėliau pasirinkote filmo kamerą?
– Nuotraukoje neužfiksuosi, kaip nusirenginėja moteris... O šiaip man patinka virsmas... Kaip žmonės prisikelia arba atvirkščiai.
– Kas jums kaip menininkui turėjo daugiau įtakos: sudėtingi santykiai šeimoje ar daniškas gyvenimo būdas, šalies peizažas?
– Savaime suprantama, kad mane sužeidė šeimos griūtis ir po to sekęs motinos užsisklendimas. Tie gyvenimo randai seka mane iš filmo į filmą. Šeima šiek tiek primena skulptoriaus rankas, o tu esi tas vargšelis minkomas molis. Kai galų gale švelniai arba šiurkščiai išsivaduoji iš rankų ir klupinėji aplinkui, ima ir prašviesėja: esi kažko daug didingesnio dalis, didesnio nei mažas šeimos pasaulėlis.
– Koks jūsų santykis su religija? Galima interpretuoti, kad filme „Deja Vu“ ieškote atleidimo už tai, kad vaikystėje apakinote popierinį Jėzų. Ar sau atleidote?
– Visada norėjau tikėti dievu, bet niekada nepavyko. Tačiau tikiu karalyste, kurios mano protas nepajėgia suvokti. Ne, neatleidau sau už tai, kad apakinau Jėzų. Niekada negalima savo skausmo prievarta užkrauti kitam – net jei tai dievų sūnūs.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomos Lietuvos ir su ja susijusios garsios asmenybės.
