Dar vienos kultūros įstaigos vadovo konkursas baigsis teismu: rezultatus pasiruošęs ginčyti Mažvydo bibliotekos direktorius

Paaiškėję konkurso rezultatai dėl Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vadovo pareigų vėl pakurstė aistras. Dabartinis vadovas Renaldas Gudauskas paskelbė apie ketinimą kreiptis į teismą, apskųsti Kultūros ministerijos organizuoto konkurso rezultatą, kuriame daugiau balų surinko buvusi Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė. R. Gudausko nuomone, šioje situacijoje ypač svarbus skaidrumo principas. Jis rėmėsi teisės ekspertų nuomone, kurie įžvelgė konkurso atrankos procese „rimtų teisinių pažeidimų“. Kultūros ministras Simonas Kairys pastebėjo, kad vieša retorika nuo teisminių argumentų – gerokai skiriasi. Tad patarė konkurso rezultatą vertinti objektyviai: tiesiog priimti tai ne kaip pralaimėjimą, o kaip – nelaimėjimą.

Visko suplakti į vieną – negalima

Ko gero, jau galima kalbėti apie precedentą? Yra žinoma, kad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) konkursą laimėjus Laimai Vilimienei teisme jį užginčijo Jonas Sakalauskas, Vilniaus senojo teatro (VST) konkursą laimėjus Audroniui Imbrasui – teisminį procesą pradėjo ir buvusi vadovė Olga Polevikova. Teisiasi ir daugiau nei dvidešimt metų Trakų istoriniam nacionaliniam parkui vadovavęs Gintaras Abaravičius, kuris apskundė konkursą jame net nedalyvavęs.

Tampa savotišku reiškiniu – vadovai kaip susitarę grasinasi teisminiais procesais, nepasitiki konkursų rezultatais. Paklaustas, kodėl taip nutiko, S. Kairys sakė, kad šičia reiktų klausti pačių nepatenkintų vadovų, kurie po pirmosios kadencijos konkursų nelaimi.

„Tada jiems atrodo, kad visi čia blogi, aplink viskas neskaidru, ir pan. Mažas patikslinimas: būtent tokiomis sąlygomis, pagal tokias pat tvarkas ir buvo paskirti vadovais pirmoms kadencijoms. Tos tvarkos anuomet tiko, o dabar – ne, – dviprasmišką situaciją įžvelgė ministras. – <...> Bet koks teismas nepasakys, kad, pavyzdžiui, tas, kas užėmė antrą vietą visgi buvo vertingesnis, turėtų užimti pirmąją. Būtų labai keista, kad teismas pradėtų vertinti programas, dalį raštu, dalį – žodžiu. <...> O kalbant apie pačias tvarkas, noriu priminti, kad, matyt, sąmoningai viskas plakama į vieną, bet suplakti į vieną – negalima. Scenos menų įstaigos ir jų vadovų konkursai organizuojami pagal vieną nutarimą (turiu omenyje LNOBT arba VST), bibliotekų konkursai – pagal visai kitą Vyriausybės nutarimą.“

Yra tobulintinų dalykų

O kalbant apie biudžetines įstaigas ir jų vadovus, dirbančius pagal darbo sutartis, tęsė S. Kairys, yra bendra tvarka, aprėpianti ne tik kultūros, bet ir kitas sritis. Nėra taip, kaip bandoma nupiešti – esą kituose sektoriuose ramu, o kultūroje, neva, yra neramu: „Trečia tvarka, pagal kurią Kultūros ministerija veikia – Vyriausybės nutarimas, kuris reglamentuoja konkursus viešojo administravimo įstaigose, kur vadovai turi tarnautojo statusą. Tarkim, Trakų nacionalinis istorinis parkas, – irgi yra bendra tvarka, ne tik kultūros sektoriuje esančioms įstaigoms.“

Bet, S. Kairys tikino, net ir iš tų skundų, ieškinių, kuriuos matantis, kokie atkeliauja į teismą, kokiu pagrindu yra prašoma pripažinti konkursą negaliojančiu – vieša retorika nuo teisminių argumentų gerokai skiriasi.

„Ministerija visada bus turinio, komisijos pusėje, kuri turi būti laisva, atspari įvairiausioms įtakoms, spaudimui. Tie ginčai, dažniausiai, – kabinėjimasis prie detalių, tikint, kad jas teisiškai sureikšminus – bus įrodyta, kad tas konkursas iš principo suorganizuotas ne taip. Bet čia nieko neturi bendro – kalbant apie tvarkas ir kitus dalykus“, – mano ministras.

Visgi S. Kairys pripažįsta, kad yra tobulintinų dalykų: „Kaip ir minėjau, iš trijų skirtingų tvarkų, pagal kurias Kultūros ministerija atrinkinėja vadovus – tik viena (kalbant apie scenos menų įstaigas) yra visiškai kultūros sektoriui dedikuota. Kalbant apie koncertines įstaigas ir teatrus – paprasčiausia vieną ar kitą korekciją įdiegti, bet, na, visos kitos situacijos yra reglamentuojamos Vyriausybės nutarimu, kurie galioja žymiai plačiau negu kultūros sektorius.“

Tačiau, net ir tas korekcijas įnešus, anot S. Kairio, esminių skirtumų nebus: „Kai kur galima patikslinti terminus, kad derėtų tam tikras viešumas ir duomenų apsauga, kad būtų labiau aišku, ką deleguoja Kultūros ministras, ką – įvairiausios patariamos tarybos. Bet tai esmės ir turinio – nekeis, – įsitikinęs jis. – Bet kam, skundžiant vieną ar kitą rezultatą reikia įsivertinti, kad paties vertinimo tai nepakeis, bylinėjimasis, kaip matome – ilgas, geriausiu atveju, tam beskundžiančiam – pergalė tik tokia, kad bus iš naujo skelbiamas dar vienas konkursas.“

Simonas Kairys

„Ministerija visada bus turinio, komisijos pusėje, kuri turi būti laisva, atspari įvairiausioms įtakoms, spaudimui. Tie ginčai, dažniausiai, – kabinėjimasis prie detalių, tikint, kad jas teisiškai sureikšminus – bus įrodyta, kad tas konkursas, iš principo, suorganizuotas ne taip. Bet čia nieko neturi bendro – kalbant apie tvarkas ir kitus dalykus“

Konkurencija turi vesti į priekį

Šiandien pasirodė pasamprotavimų, kad esami įstaigų vadovai, ko gero, neįsisavina, kad jie „neskiriami amžinam vadovavimui“ , kad yra vykdoma rotacija, todėl kadencijoms pasibaigus vyksta konkursai. Galbūt vadovams trūksta informavimo – einant pareigas, baigiantis kadencijoms?

„Tą dieną, kai laimi konkursą ir pasirašai sutartį, žinai, kad lygiai po penkerių metų tavo kadencija baigsis, reikės konkurso. Manau, kad, jeigu šitokių dalykų nesupranta nacionalinių kultūros įstaigų vadovai – iš principo, kyla didelių klausimų, kaip jie išvis supranta savo darbą, funkcijas... Juk kasdieniniame darbe turi žymiai sudėtingesnių situacijų“, – kritiškai į klausimą pažvelgė S. Kairys.

Su pastebėjimu, kad galbūt visai teisingi kažkada buvo pasiūlymai, kad tas pats vadovas negalėtų vadovauti įstaigai ilgiau nei penkerius metus, kad taip išsispręstų ir konkurso klausimas, kuriame jie tiesiog nedalyvautų, S. Kairys nesutiko.

„Manau, kad pirma kadencija yra toks laikas ateiti su savo vizija, idėjomis, dalį jų įgyvendinti; Antrai kadencijai gali pretenduoti vėl. Bendroje sumoje, dešimties metų terminas – protingas. Bet visgi, kai kalbame, pabrėžiu, apie nacionalines, valstybės kultūros įstaigas (ne savivaldybių, kur, iš principo, sunku surasti žmogų, kuris vadovautų, nes tiesiog yra mažesnis kompetentingų specialistų kiekis, ir pan. ), jeigu mes nesugebame turėti konkurencinės aplinkos, kalbant apie konkursus – vadinasi, mes nesugebame sukurti aukščiausių reikalavimų, užtikrinti geriausios kokybės“, – samprotavo S. Kairys.

Pasak ministro, konkurencija kaip tik turi vesti į priekį: „Man taip pat, žmogiškąja prasme, – gaila ir apmaudu, nes su kiekvienu vadovu turėjai bendrą darbą, viziją. <...> Bet šičia, kaip madinga sakyti, susirinkome ne į draugų būrelį – visi dirbame valstybėje, o jeigu dirbame čia – turime būti labai objektyvūs, nešališki, suprasti žaidimo taisykles, neturėti jokių asmeniškumų, tiesiog priimti tai ne kaip pralaimėjimą, o kaip – nelaimėjimą. Tai nėra jokia tragedija, nes visas šis mechanizmas būtent tam ir yra, kad žmonės „judėtų“ sistemoje, įneštų pokyčius kitur, panaudodami savo kompetencijas. <...> Paskyrimų laikai irgi baigėsi.“

Ministras vylėsi, kad siauras ir neatsakingas požiūris ilgainiui išnyks, kad pamokos bus išmoktos, o valstybė nuo to tik sustiprės, konkurencinė aplinka išaugs, – nuo to esą išlošime visi kaip visuomenė. „Po kurio laiko tai bus praeitis, o valstybė funkcionuos visai kitai principais“, – neabejojo jis.

Žvelgiant šaltu protu

Pralaimėjusieji konkursą stebisi, kad lemiamu konkurso laimėjimo kriterijumi gali tapti vos 0,1 balo. Tokie tikslūs paskaičiavimai konkursų dalyviams sukelia abejonių.

„<...>Bent jau ministerijai reikia šaltu protu žiūrėti į visą situaciją. Kokia esmė? Tvarka aiški dar prieš dalyvaujant konkurse – tokiomis pat sąlygomis kiekvienas tų nepatenkintų vadovų tapo vadovais pirmajai kadencijai, – dar kartą pabrėžė S. Kairys. – Yra buvę atvejų, kai tas skirtumas buvo mažas. Tvarka sako, kad esant lygiam rezultatui – atsiranda kitas mechanizmas, esant nelygiam – laimi tas, kuris surenka aukščiausią balą. Kaip minėjau, yra skirtingos situacijos.“

Kaip vyksta konkursas į bibliotekų vadovus?„ Iš esmės, yra trys konkurso dalys: dalis – raštu, kai pateikiama programa, dalis – žodžiu, kai pretendentai gina programą, atsakinėja į klausimus. Taip pat jie turi atlikti praktinę užduotį, kur irgi atsiskleistų vienokios ar kitokios kompetencijos, komisijai susidarant įspūdį, priimant sprendimus. Kiekvienas komisijos narys vertina, tai yra tiesiog matematine balų suma vedami vidurkiai – toks rezultatas“, – aiškino ministras.

Nelaimėtas konkursas, anot S. Kairio, visgi yra tam tikras signalas, kad ne viskas ėjosi gerai: „Su visa pagarba vienam ar kitam kandidatui. Kažkur, matyt, pritrūko – ir pasiruošimo, ir kitų dalykų. Sako, direktorius dirbo sėkmingai, kodėl jūs to nevertinate? Vėlgi, mes pažeistume esminius teisės ir vienodo konkuravimo principus. Būtų panašu į tai, kad vienam ar kitam kandidatui, esant lygioms konkurso sąlygoms – avansu pridėtume pridėtinę vertę. Kaip bėgimo takelio starte – jis negali būti keliais metrais priekyje. Tai yra esminis teisinis principas, kuris turi būti išlaikytas. <...> Turi komisiją įtikinti tuo, ką darysi penkerius metus į priekį, o ne tai, ką tu darei prieš penketą metų.“

R. Gudauskas: konkurso komisijos sprendimai bus skundžiami teisme

Konkursą pralaimėjusio Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinio direktoriaus prof. dr. R. Gudausko nuomone, šioje situacijoje ypač svarbus skaidrumo principas. Jis rėmėsi teisės ekspertų nuomone, kurie įžvelgė konkurso atrankos procese „rimtų teisinių pažeidimų“. Todėl, R. Gudauskas pranešė, konkurso komisijos sprendimai bus skundžiami teisme. Šiuo metu ruošiamas ieškinys dėl konkurso rezultatų nuginčijimo.

R. Gudauskas ragino remtis Europos Sąjungoje (ES) įprasta praktika: „Siekdamos skatinti tinkamą valdymą ir užtikrinti pilietinės visuomenės dalyvavimą, ES institucijos, įstaigos ir organai vykdo kiek įmanomai gerbdami atvirumo principą. Tai mano principinė pozicija. Kalbant apie skaidrumą – su šiuo terminu susiję tokie principai kaip teisėtumas, viešų interesų viršenybė prieš privačius interesus, atvirumas, sąžiningumas, sprendimų priėmimo pagrįstumas bei paaiškinimas, atskaitingumas ir geras valdymas, galų gale – profesionalumas ir visuomenės pasitikėjimo stiprinimas – šito pasigendu.“

Skaidrumas – vienas svarbiausių principų

Pašnekovas įvardindamas pagrindinį skaidrumo principą sakė, kad viešojo administravimo subjekto veikla turi būti vieša: „Išskyrus įstatymu nustatytus atvejus. Kita vertus, papildydamas galiu pasakyti, kad ginu ne tik savo interesą: visuomenės interesas – akivaizdus, kai yra paliečiama Nacionalinės įstaigos situacija. Kodėl tokie sprendimai priimami – visuomenė privalo žinoti. Skaidrumas – vienas svarbiausių teisinės valstybės demokratijos ir viešojo valdymo principų.“

Su ministro išsakytais argumentais, kad konkursinių tvarkų mechanizmai yra ištobulinti, kad viskas vyksta skaidriai, griežtai pagal reglamentą ir nutarimus, pašnekovas linko nesutikti.

„Skaidrumas ribojamas, dozuojamas. Pats [esu] supažindintas tik su savo paties vertinimu. Pavyzdžiui, LRT atveju, – viešumo principas buvo maksimaliai realizuotas. Kandidatai prisistatė ir kolektyvams, ir visuomenei, buvo pristatytos programos. Komisija dirbo – parodė gerą pavyzdį tai senai praktikai, kuria remiasi ministerija. Neabejoju, kad procedūriškai tai gali būti apribota, mes su teisininkais įžvelgėme daug pažeidimų. Bet, kol kas neturiu teisės apie tai kalbėti“, – sakė jis.

R. Gudauską taip pat nustebino mažas konkursinio balo skirtumas, kuris nulėmė laimėtoją ( 0,1 balo).

„Tai daugiau negu keista! Bet kai neturi galimybės – negali suprasti. Pasiekti nuoseklūs daugybės metų rezultatai, institucijos veikla vertinama maksimaliai pozityviai – ir pasaulyje, ir Lietuvoje. Valdome pagrindinius nacionalinius projektus, institucija – strateginė. Daugumą komisijos narių sudarė Kultūros ministerijos atstovai. Manau, kad turėjo dalyvauti ir Vyriausybės, ir Parlamento atstovai. Kodėl nebuvo pakviesti platesnio spektro atstovai į komisijos sudėtį?“, – kėlė klausimą pašnekovas.

Sistemoje yra sisteminė paklaida

Gruodžio 7 d., ketvirtadienį, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo pristatyta bibliotekos strategines veiklos kryptis ir prioritetai 2024–2026 metams.

„Pasisakymai pozityvūs, buvo kalbama, kad [nevalia] gerai veikiančios institucijos veiklos trikdyti ir keisti nežinomais arba vienos dešimtosios principu laimėjusiais argumentais“, – kalbėjo R.Gudauskas.

Teiginys, kad konkurse dalyvaujantys turi komisiją įtikinti tuo, ką darysiantys penkerius metus į priekį, o ne tai, ką darė prieš penketą metų, R. Gudausko neįtikino.

„Mes nematėme to geresnio pasiūlymo... Niekas jo nematė, jis uždaras, neskaidrus, ir tiek. Būtent dėl to esu priverstas kreiptis į teismą, kad išsireikalaučiau pažvelgti į tą viena dešimtąja geresnį rezultatą. Nežinau, ar gerbiamas ministras susipažinęs su mūsų strategija, kuri yra aukštai įvertinta vietinių ir tarptautinių ekspertų. <...> Pristatymo metu viskas vyko ne taip, kaip aš įsivaizduoju, kad turėtų vykti. Turėtų būti vertinama visa visuma atsakymų, pokalbių. Per pusantros valandos, matyt, buvo galimybė įvertinti tik vieną trečiąją mano pasisakymo dalį“, – pasakojo R. Gudauskas.

Kaip vertinantis tai, kad kiti konkursų nelaimėję vadovai jau pradėję teisminius procesus?

„Blogai vertinu, vadinasi, sistemoje yra sisteminė paklaida, ginti ją – neteisinga pozicija, reikia geriau išsiaiškinti šituos dalykus, kad jie nesikartotų. Vėlgi, kalbu ne tik kaip suinteresuotas asmuo, kalbu apie visuomenės intereso tenkinimą. Per pastaruosius trejus metus vykdėme projektus iki 30 mln. eurų, juos vykdysime ir per artimiausius trejus metus. Šitie projektai turi turėti tvarumą, tęstinumą; Bibliotekos strateginės veiklos krypčių ir prioritetų pristatyme dalyvavę Mokslo tarybos nariai, Kultūros ministerijos atstovai – bendru sutarimu pritarė strategijai, apie kurią ministras kalba kaip apie blogesnę, negu tą, kurios niekas nematė – išskyrus komisijos narius. Šito nesuprantu, esu pasiruošęs su ministru pasikalbėti“, – tikino R. Gudauskas, pasirengęs tęsti dialogą.