Darbą finansų srityje į tapybą iškeitusi Birutė Lemkė: kažkodėl nutylima, kad galiausiai bet koks augimas baigiasi

Tapytoja Birutė Lemkė, apibūdindama savo naujausioje parodoje „Paprag garden“ VDA galerijoje „Akademija“ rodomus darbus sako, kad „tai keistas, fikcinis, bet tuo pačiu realus sodas (o gal daržas?), tarpstantis neapibrėžtoje erdvėje kažkur tarp Pabradės ir Prahos.“ Šis sodas B. Lemkės kūryboje atsirado tyrinėjant... augimo temą. Tačiau čia viskas daug sudėtingiau negu gali pasirodyti. Menininkė savo piešiniais tarsi siunčia nuorodą į ekonomikos augimą kaip nuolatinį tikslą. Kiek galima augti, kol užaugsi?

Kas savas, arčiau kūno, o kas – svetimas?

„Užkabino, kaip galima tapyboje tyrinėti ir kelti tokius klausimus kaip ekonomikos augimas. Pradėjau ieškoti simbolių – taip atsirado sodas. O Praha ir Pabradė atsirado iš buvimo dvejose geografinėse lokacijose“, – kūrybinį sumanymą aiškino B. Lemkė.

Praėjusią vasarą tapytojai teko pabuvoti Pabradėje, tačiau tai nėra menininkės gimtasis ar pažįstamas miestelis, todėl, pasakojo ji, viską stebėjusi tarsi šiek tiek iš šono, kaip stebėtoja.

„Ten, kaip ir minėjau, tas sodas/daržas buvo prieš akis, jis akivaizdžiai augo. Pabradė įdomi, netipinė Lietuvos vieta, kur yra daug imigrantų, tad iš čia ir pamąstymai: kas yra mano darže, kas yra už jo? Kas savas, arčiau kūno, o kas – svetimas? Augimo tema, kuri mane domino, kuri atrodė nevienareikšmė sekė Pabradės pavyzdžiu – čia daugiau dviprasmiškumo, daugiareikšmiškumo. Kai išvykau į Prahą stažuotei, tęsiau savo stebėjimus ir ieškojimus. Kadangi veiksmas persikėlė į rudenį, į patalpas – atsirado augalai ir augimas viduje, ne tik išorėje. Tai, ką aš nutapau, yra tam tikra fikcija, kuri atsiranda iš įvairių simbolių, apmąstymų, pastebėjimų. Šiuo atveju, fikcija atsirado tarp šių dviejų lokacijų“, – kalbėjo tapytoja.

Pastebėjus, kad su augimo tematika išvesta tikrai įdomi paralelė, B. Lemkė pažymėjo, kad tokie dalykai atsiranda iš aplinkos stebėjimo: „Stengiuosi savo kūryboje panaudoti tai, ką matau aplink. Tas matymas nėra tik fiziniai dalykai. Šiuo metu yra daugybė informacijos iš ekranų. Savo kūryboje nesistengiu atvaizduoti kažkokių konkrečių vaizdų ar vietos, jie atsiranda iš tokio junginio – ką tu matai ir stebi, apie ką galvoji. Tai yra problematika, kuri šiuo metu mane ypač jaudina.“

Kūrinys įvyksta, kai atsiranda žiūrovas

Tačiau menininkams, B. Lemkė pabrėžė, visiškai nesinori tapti iliustratoriais, atspindinčiais konkrečius įvykius. Bent jau ji pati nesistengianti iliustruoti kažkokios situacijos.

„Labiau siekiu perteikti ne jausmą, bet keistumą, kad tai nebūtų vienaprasmiškas situacijos pavaizdavimas. Ieškau tokios išraiškos, kuri atsiremtų į konkrečią vietą, tačiau kartu sukeltų ir kitas mintis. Kiekvienam žmogui kyla asociacijos, remiantis žiūrovo patirtimi ir matymu, jos gali būti visai kitokios, nei aš galvojau tapydama tą darbą – tai irgi įdomu. Apskritai, kiekvienas kūrinys įvyksta, kai atsiranda žiūrovas, kai užsimezga santykis su juo. Šičia kūrėjas nelabai ir turi įtakos“, – sakė menininkė.

Pasvarsčius, kad menininkas, kūrinys ir žiūrovas, ko gero, yra tarsi kokios trys neišskiriamos dedamosios, neveikiančios be kurios nors vienos dalies, B. Lemkė sutiko, sakydama, kad tikrai nėra taip, kad tapai vien tik sau, kad kūrinys yra statiškas.

„Galų gale – su laiku keičiasi iterpretacijos. Kai kurie kūriniai po ilgo laiko atneša visai kitą žinutę, negu tuo metu, kai jie buvo sukurti. Ar ši akimirka pranašiška? Manau, kad galima pavadinti ir taip, iš kitos pusės, menininkai akylai stebi aplinką todėl „sugerta“ informacija atsispindi kūriniuose“, – apie kūrybos fenomeną keistis su laiku kalbėjo kūrėja.

Birutė Lemkė

„Pabradė įdomi, netipinė Lietuvos vieta, kur yra daug imigrantų, tad iš čia ir pamąstymai: kas yra mano darže, kas yra už jo? Kas savas, arčiau kūno, o kas – svetimas?“

Šiame pasaulyje yra klausimų, į kuriuos negali atsakyti mokslas ir racionalumas

Prieš tapdama tapytoja B. Lemkė baigė Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą. „Mano kelias link tapybos ganėtinai ilgas, ne visai tipiškas. Pradžioje nemažai metų dirbau finansų ir ekonomikos srityje, bet kūryba ilgą laiką buvo šalia manęs. Paskutiniaisiais metais susikoncentravau ties tapyba, nes tai ta sritis, kuri mane iš tikrųjų domina. Šiame pasaulyje ir gyvenime yra klausimų, į kuriuos negali atsakyti mokslas, racionalumas ar pinigai. Kūryba yra ta sritis, kur įdomu gilintis ir kelti tuos klausimus – susieti skirtingus dalykus“, – neabejojo pašnekovė.

Štai ir paaiškėjo, kodėl piešiniuose, atvaizduojančiuose sodus, „auga“ ekonomika! „Tai atsirado iš pirminio išsilavinimo... Nuolatinis tikslas, kurį kelia visos vyriausybės, kuris tarsi pats iš savęs – visą laiką augti. Bet, kai logiškai pagalvoji, kiek gali augti, kol užaugsi? Galiausiai bet koks augimas baigiasi, bet apie tai tarsi nutylima, neužtenka racionalių mokslų šitiems dalykams suprasti. Mano tokia interpretacija, versija – galbūt galima tai daryti per menus? Tai ir darau – bandau, ieškau būdų, kaip tai galima būtų padaryti, kalbuosi su žiūrovu, kad nebūtų tik mano tyrinėjimai, kad tai rezonuotų“, – savo užmanymą aiškino kūrėja.

Tapyba – turbūt yra ta sritis, kuria galima daug pasakyti, kalbant abstrakčiai? „Man irgi kyla toks klausimas. Tapyba turi gilią tradiciją, joje yra daug simbolizmo, ilga ir gili meno istorija – ko tik nėra toje tapyboje. Tiesiog pati iš savęs ji turi stiprų užtaisą. Tačiau tie klausimai, kuriuos bandau nagrinėti, labiau galbūt atsiskleidžia per šiuolaikinio meno priemones (instaliacijas, performansus ir pan.), o tapyba labiau priskirtina prie klasikinio išraiškos būdo. Tad bandau įveikti šiokį tokį iššūkį... Visgi ir mano kūryboje atsiranda ir instaliacijų, ir video, yra buvę performansų. Yra tas momentas, kai lyg vien tapybos neužtenka, norisi kažkokių kitų išraiškos priemonių, bet sąmoningai stengiuosi per daug neišsiplėtoti“, – sakė B. Lemkė.

B. Lemkės paroda „Paprag garden“ VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) vyks iki balandžio 30 d.