Atgyja Jūsų sumanyti koncertų kalėjimuose ciklai, papasakokite, kodėl tai darote?
Kai prisimenu pradžią, pirmąjį koncertą kaliniams Pravieniškių pataisos namuose, suprantu, kad aš einu keliu, kuriuo ir noriu eiti, kad turiu būti čia, kur šiuo metu esu. Seniai jau aplankė suvokimas, kad muzika gali keisti žmonių gyvenimus, o tradicinė koncerto forma jau turi plėstis, todėl koncertai kalėjimuose – tai vienas tų būdų, kai išaugame iš koncertų salės rėmų ir muzikos pagalba darome stebuklus. Kodėl koncertuoju kalėjime, – todėl, kad koncertuodamas ten jaučiuosi geriausiai. Kai atnešu žmogui tai, ko jis nesitiki, jaučiu, kad laužau mūsų pačių sudėliotas ribas. Kaliniai turbūt neįsivaizdavo, kad pas juos atvažiuos pianistas, atsiveš fortepijoną, apsivilks koncertinį smokingą, ateis pas juos ir elgsis su jais pagarbiai. Manau, kad didžioji dalis problemų atsiranda dėl aplinkos, kurioje mes augame. Sakyti vienareikšmiškai, kad nuteistasis yra blogas, būtų per daug siauras vertinimas.
Koks jausmas užplūsta grojant žmonėms, padariusiems sunkius nusikaltimus?
Prieš karantiną įvykęs pirmas koncertas įkalinimo įstaigoje buvo turbūt vienas sėkmingiausių koncertų mano karjeroje. Ne dėl to, kad techniškai viską gerai išpildžiau, o dėl to, kad patyriau susijungimo jausmą su muzika. Kaliniams reikia muzikos, jie jos klausosi ypatingai tyliai, susikoncentravę. Tai stiprūs energetiniai mainai. Aš manau, kad kultūra kalėjime turi tapti sistemos dalimi, padedančia kalintiesiems sugrįžti į pasaulį. Dar galvojau apie vaikų namus. Tuos jaunus žmones taip pat žalojo aplinka, kas iš jų bus ateityje priklauso nuo visuomenės. Mūsų pareiga pasirūpinti negaluojančiais, pamirštais, tada ir kalėjimuose vietų bus mažiau užimtų.
Ką sakytumėte tiems, kurie komentuotų, jog nusikaltę žmonės turi atlikti bausmę, o ne mėgautis laisvo gyvenimo privalumais?
Kiekvienas žmogus laisvas rinktis, aš noriu groti nuteistiesiems. Aš jaučiu prasmę tame. Per pandemiją labai aiškiai supratau, kur aš noriu būti, ką groti ir kam. Ir jei aš sugebėsiu organizuodamas renginius įkalinimo įstaigose pakreipti bent kelių žmonių gyvenimus į šviesą, man bus didelė laimė, ir bus įrodymas, kad tai, kuo aš tikiu, – veikia. Mano tikslas nešti šviesą. O prieštaraujantiems šiai idėjai noriu atsakyti, kad siauras mąstymas, skirstant į blogus ir gerus, neišgydys visuomenės, tik vers dar gilesnes žaizdas. Koncertų tikslas nešti grožį į tamsiausias vietas ir tikėtis, kad išėję žmonės iš jų daugiau negrįš ten.
Kokių įsimintinų susitikimų turėjote su kalinčiaisiais?
Po koncerto Pravieniškių pataisos namuose prie manęs priėjo keletas kalinių, labai skirtingų sudėjimų. Jie buvo labai nuoširdūs, be kaukių, aš mačiau, kad muzika juos paveikė. Jie kalbėjo, kad negali patikėti, jog aš atvažiavau čia. Jie atviravo, kad jaučiasi nereikalingi. Vienas jų sakė, kad ir pats kažkada grojo pianinu, bet gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kitas klausė, ar sugrįšiu. Po tokių kalbų, kaip galima ignoruoti problemą, kuri liečia mus visus. Aš manau, mes turime rūpintis šia sergančia visuomenės dalimi.
Kuo skiriasi klausytojas, gyvenantis laisvėje ir kalintis?
Klausytojas, kuris gyvena laisvėje, dažnai jos nevertina. Priima kaip duotybę. Ir muzikos jis neretai klausosi kaip duotybės. Mačiau Kanadoje kalinčiojo interviu, kuriame jis pasakoja, kaip muzika jį pakeitė. Jis klausydavo pianisto Luko Geniušo koncertų kalėjime, tapo jo draugu. Įkalintas iki gyvos galvos, bet už gerą elgesį gaunantis galimybę savanoriauti, jis pradėjo keistis. Tokios istorijos mane labai paveikia, tokiais momentais tu supranti, jog yra didžiulė prasmė eiti ten, kur tavęs reikia. Nesvarbu, kiek žmonių padėsi pamatyti pasaulį naujai, iš naujo atsistoti ant kojų, svarbu, kad pradedame nuo savęs keisti pasaulį ir stereotipus. Iš kalinčiųjų klausytojų gaunu didžiulę energiją atgal.
Kas šiandien Jus motyvuoja?
Dalinimasis. Noriu dalintis tuo, kuo gyvenu, ką išmokstu, kuo džiaugiuosi ir augu, kad ir kitiems būtų gera. Jeigu kiekvienas dalintųsi maksimaliai neskaičiuodamas tuo, ką jis moka geriausiai, tai turėtume visai kitą rezultatą visuomenėje, būtų visai kitas ryšys tarp žmonių, nes mes juk visi susiję tarpusavyje.
Dabar darau bandymą – tiesiog pažindinuosi su žmonėmis gatvėje, tam, kad įrodyčiau pačiam sau, ar kitam, kad be kaukių, būdami paprasti ir atviri mes galimi gyventi stebuklingoje tėkmėje judant link savo tikslų. Mes esame visi sistemos dalis ir miegame tol, kol neįeiname į tikrą dialogą, o jis galimas tik būnant tokiais, kokiais esame – tai pirmoji sąlyga nesuvaidinto dialogo, be iliuzijų. Labai dažnai norime atrodyti geresni nei esame, nematyti savo problemų arba jų išties nematome, ir tik tada, kai pamatome save, esame pasiruošę pokyčiams. Tada mes girdime tai, ką sako mums, ir nieko nesiveržiame įrodinėti.
Ką Jums reiškia scena?
Šią vasarą įvyko daug koncertų po atviru dangumi, šalia bažnyčių. Pastebiu, kad labai nurimau, pasidariau ramesnis nei lig šiol. Supratau, kad niekas nėra būtina, čia tik mums taip atrodo. Kai ateina mintis, kad reikia važiuoti groti, klausiu kodėl. Tuomet einu groti ne iš prievartos palaikyti techniką ar duoto pažado, o iš malonumo.
Supratau, kad susijungimas su žmonėmis gali įvykti iš pradžių tik užsidarius ir išsianalizavus save, išsprendus daugybę savo problemų. Tik pajautus, kad esi jau pasiruošęs, gali eiti bendrauti.
Anksčiau, jei aš eidavau į sceną, kadangi būdavau didelis egoistas, vertindavau dalykus iš egoistinės pusės, tai išėjimas į sceną man buvo parodymas savęs, bandymas būti išskirtiniu, suplanuotu. Išėjimas dabar į sceną man visų pirma – didelis dėkingumas, kad gali tai vykti. Šią vasarą koncertuose buvo daug žmonių, matymas to iš dėkingumo pusės man atvėrė norą nepasirodyti, o išgirsti muziką, dėkoti, kad ją girdžiu ir pasinerti į perdavimo momentą: meilės, pačių gražiausių ir giliausių išgyvenimų. Išėjimas į sceną – tai savotiška ceremonija, meditacija, susitelkimas, pasijungimas prie bendro tinklo.
Tikite muzikos galia?
Tikiu, kad muzika gali sukurti atmosferą, grožį. Kai atlikėjas nuo pirmos akimirkos pasineria į muzikos tėkmę, tai ir klausytojas įsitraukia. Mes nesugebame įtraukti žmonių, kai patys galvojame apie pašalinius dalykus. Prisimenu, kiek turėjau daug energijos, kai tarptautiniame pianistų M.K.Čiurlionio konkurso antrame ture grojau miegojęs tris valandas. Vyko kažkas, ko aš negalėjau įsivaizduoti, nesugebėjau paaiškinti. Dabar suprantu, kad mane vedė noras groti. Manau, jog tikslas kartais svarbesnis už bet kokią materiją. Kai įeinu į kontaktą su muzika, grojimo metu mano kūnas nutirpsta.
Ar tam reikalinga vienatvė?
Kai būnu vienas su savimi, mintys liejasi, nes jaučiuosi visiškai laisvas. Dar matau, kur galiu tobulėti ir gera dėl to, kad yra ties kuo dirbti. Pripažinimas savo kažkokių netobulų, taisytinų dalykų, dabar man suteikia džiaugsmą, nes aš nebėgu nuo savęs, nenoriu užmaskuoti savo trūkumų, iškelti privalumų, talentų. Atvirkščiai, šiandien atsiradęs noras priimti save visą, ir kai pamatau kažkokį netobulą dalyką savyje, aš jį pradedu taisyti, žiūrėti, ką galiu keisti. Pažvelgus teisingai į trūkumus, iš jų gali padaryti privalumus. Gal kada nors ir būnant su žmonėmis pavyks šimtu procentu atsiskleisti, bendrauti laisvai liejant mintis, o dabar vienatvė man yra susitikimas su savimi ir tobulėjimas.
Koks Jums šis ruduo?
Pasitinku rudenį žvelgdamas į tekančią Vilnelę su mintimis apie pastovų nepastovumą. Kas vyksta su mūsų gyvenimais? Mes dažniausiai prie visko prisirišame. Mes galvojame, kaip buvo, kaip galėtų būti, dar pramiegame pusę gyvenimo, pravalgome, bėgame nuo savęs. Mes gyvename totalioje iliuzijoje. Pastovus nepastovumas – raktinė frazė, kuri mane šiandien veda pažinti esamą momentą ir juo mėgautis. Anksčiau negalėdavau susikaupti, bendrauti su žmonėmis, mintys dažnai mane kažkur nunešdavo, negirdėdavau, ką žmonės kalba, dėl to sulaukdavo nepasitenkinimo. Dabar suprantu, kad mano gyvenimas yra ši akimirka, nieko kito nėra, todėl koncentruojuosi į dabartinį momentą. Buvimas čia ir dabar yra tai, kai iš tikrųjų tiki, kad visa, kas vyksta šiuo momentu, geriausia, kas gali būti. Toks mąstymas mūsų energijai suteikia galios judėti į tolimesnius tikslus.