Komfortas, sukrečiamai palygino D. Meškauskas, tapo vos ne Dievu. „Tikime į Dievą tada, kai mums tai patogu... Labai daug dalykų susiję su ego, o jis toks, sakyčiau, virtualus reiškinys – viskas mūsų galvoje. Kai susiduri su kitokia arba ekstremalia situacija – tau atsiveria akys, kažką supranti apie save, apie pasaulį. Tai yra normalu, nepaliaujama grandinė, mūsų kelias“, – kalbėjo pašnekovas.
Tikriausiai, teatro ir aktoriaus užduotis, tęsė jis, yra paversti žodžius, literatūrą situacijomis ir veiksmais, kurie padeda žiūrovui suvokti save, atverti akis. „Staiga, žvelgiant į sceną tau kažkas tampa akivaizdu ir labai paprasta, suprantama, atpažįstama. Atpažinimo džiaugsmas – tokia užduotis, ko gero. Iš esmės, visi žmonės turi teorišką žinojimą, bet teatre vyksta situacijų modeliavimas, tu tai pajunti, tad viskas tampa akivaizdu“, – aiškino D. Meškauskas.
Tačiau aktorius sutiko su mintimi, kad kiekvienam žmogui reikalingas savas receptas. „Kiekvienas iš mūsų tai išgyvena asmeniškai, vienam charakteriui reikia vienokio vaisto, kitam – kitokio. Kitas galbūt „anemiškas“, jam reikia supurtyti save. Kitas gyvena vien adrenalinu, jam reikia nurimti – mes skirtingi.“
O kokios emocijos verda pas patį aktorių, juk vaidmenų kūrėjas turi išgyventi ne vien tik savo emocijas, bet ir primestas įkūnijamo herojaus?
„Didelė mano gyvenimo dalis praeina teatro virtualiame pasaulyje – gyvenu daug personažų gyvenimų, turiu galimybę patikrinti fiziškai, kas būtų, jeigu būtų. Daugelis žmonių to negali, nepatiria to. Todėl kažkokia išmintis laipsniškai ateina. Pastebėjau, kad dėl šios profesijos lyg ir labiau suprantu žmones. Tai man leidžia jų neteisti, nepykti ant jų“, – teigiamas aktorystės puses įvardino D. Meškauskas.
Tačiau yra ir minusas – visos situacijos tampa nuspėjamos. „Pastaruoju metu pasidarė sunku skaityti grožinę literatūrą, nes viską nuspėju į priekį. Yra tam tikros žmogaus elgesio schemos, reta knyga išmuša iš vėžių, sutrikdo ir nustebina. Įsivaizduoju, kad rašytojui knygos rašymas irgi yra akistatos su savimi būdas. Jis kažkuriame savo virtualiame pasaulyje irgi modeliuoja situacijas, fiziškai, kaip ir aktorius ar kitas kūrėjas pajunta akistatos su savimi, pažinimo savęs aktą“, – palygino pašnekovas.
Tai, anot D. Meškausko, padeda suprasti, kur nukreipta energija. „Ji turėtų būti nukreipta į kitus. Kai bandai suprasti kitą, tu tuo metu pamiršti savo ego, tampi labiau empatiškas. Ko labai trūksta – tai empatijos. Mūsų egocentrizmai varo į kažkokius spazmus, spąstus, kurie po to mus pačius kankina. Krikščionis tai daro per artimojo meilę, budistai per ego atsisakymą. Visos religijos – tik būdai sutramdyti savo ego“, – sakė jis.
Pamirštame, kad esame laikini
Brandžios asmenybės vienas pagrindinių kriterijų, anot D. Meškausko, – kritinis mąstymas – savo atžvilgiu ir kitų.
„Reikia dažniau prisiminti, kad mes gyvename – tik kol kas. Mes neamžini. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas kažkada viename savo interviu yra pasakęs, kad jeigu kiekvieną dieną pagalvoji apie mirtį – tai tu jau pasimeldei. Mes pamirštame, kad esame laikini. Manau, kad [šis suvokimas] stipriai mus suturėtų mūsų sprendimuose“, – neabejojo aktorius.
Sukrečiančios patirtys – ir pandemija, ir karas, D. Meškausko manymu, kiek panašios į chirurginę operaciją, – kai jau gresia nepataisomi dalykai, reikia ryžtis intervencijai.
„Kitos išeities nėra, kad išliktume – privalome ją daryti. Kaip chirurgo viena pagrindinių nuostatų – „nepakenk“, taip pat ir mūsų tautoje turėtų būti. Su savo pykčiais, radikalizmu greitai galime tapti tokiais pat, kaip mūsų priešai. Turime neužsikrėsti fašizmu, ksenofobija ir panašiais dalykais“, – grėsmę įvardino jis.
To mechanizmas, anot aktoriaus, paprastas. „Viena tauta pavadinama, tarkim, nacistais. Tada žudyti tampa lengva. Tai nebe asmeniška. Nors prieš kokius metus tu bendravai su tos tautos atstovu, kaip žmogus jis tau buvo simpatiškas ir geras, su savo įsitikinimais, su viskuo. Bet kai tik pradedame priklijuoti tas etiketes mes nuasmeniname žmones, taip tampama radikalais. Šį liūną reikia kontroliuoti, o tam reikalingas kritinis mąstymas“, – dar kartą pabrėžė D. Meškauskas.
Kultūra turi savo užduotį ir karo / nelaimių akivaizdoje. Ji, pasak D. Meškausko, turi pasakoti apie žmogų, atskleisti žmogiškąsias bėdas, prigimties nuklydimus.
Tačiau specialistų jau yra pastebėta – kuo sudėtingesnė padėtis, tuo mažiau einama į teatrą... „Pagal statistiką, bent kartą per gyvenimą į teatrą nueina kokie aštuoni procentai žmonių, o pastoviai lanko dar mažiau, kokie trys procentai. Neturi įpročio, poreikio, nepažįsta, neina, jiems nereikia – randa kitur savo atsakymus. Kažkada jaunystėje man nepatiko džiazas, kol nenuėjau į Ganelino trio koncertą ir patyriau ten katarsį. Kol nesusipažįsti, negali sakyti patinka ar nepatinka. Žmogus, kuris niekada nebuvo teatre arba nuėjo ne į tą spektaklį, kuris jo nepalietė, ir po to sako, kad teatras nepatinka – apvogia ir skriaudžia save“, – kalbėjo D. Meškauskas.
Jis pridūrė, kad teatras „įvyksta“ ne scenoje ir ne žiūrovų salėje, o tarp žiūrovų salės ir scenos: „Būtent tame tarpe šie energetiniai mainai įvyksta, tas kibirkščiavimas ir įtampos. O kiekvienas suvokia tiek, kiek yra pasiruošęs. Kaip Volteras yra pasakęs: „Kiekvienas ima atgailauti pagal savo sugedimo laipsnį“. Man patinka susitikimas, bendravimas su publika. Štai ką mes darome, ir man tai patinka. Patinka manipuliuoti žiūrovo sąmone, na, manipuliuoti gal ne tas žodis, bet veikti, vesti paskui save, įvilioti į spąstus, vėliau kažką atskleisti.“