Tarp realybės ir pramanų
Pagrindinis knygos veikėjas – neseniai studijas baigęs vaikinas, bandantis ištrūkti iš dievotos vaikystės, tėvų globos, numalšinti pilko studentiško gyvenimėlio šleikštulį ir galop pradėti iš tiesų gyventi. Pirmai progai pasitaikius jis stačia galva neria į tikrą pragaro virtuvę: įsidarbina mėsos ir kremzlių nuo kaulo gremžėju „Šaltienos bistro“. Čia bus priverstas išmokti gyvenimo ir suprasti, kad pakilti iki vyriausiojo virėjo, kuriam būtų leista pasiūlyti savo receptą, greičiausiai bus ne taip jau ir lengva.
Knyga prasideda kaip paprasto vaikinuko pasakojimas, tačiau netrukus socrealizmas papildomas siurrealistinėmis detalėmis, kurių lyg ir neturėtų būti: pianistas, atidarinėjantis teftelių skardines, daržovių pjaustytoja Stalina, golodų virtuvės mafija, bistro šeimininko prosenelis Jupiteris, Sibire medžiojęs šamus ir lakstęs su vilkų gauja. Skaitytojas greit ima įtarti, kad kažkas čia ne taip.
Sumanymas išaiškėja netrukus. Pagrindinis veikėjas suklumpa ant karjeros laiptų taip ir nesukūręs unikalaus šaltienos recepto, tačiau įsimyli bistro virtuvei kiaules auginančią šešiolikmetę golodaitę Šachlą. Surengiamos fantasmagoriškos jų vestuvės, o po nesėkmingos pirmosios nakties nuotaka virsta... kiaule. Tikrų tikriausia.
Ir čia romanas nesibaigia. Kūrinio moto: tikrovė ir pasaka, realybė ir išmonė, tiesa ir melas, siela ir mėsa yra neatskiriami, jie visada drauge.
Darbų įvairovė paskatino parašyti romaną
I. Dumbrytė šiandien dirba pinigų plovimo prevencijos srityje, bankinėje sistemoje, o prieš tai jai teko dirbti ir ne mažiau įdomius darbus nei aprašė knygoje. Ji buvo mokyklos budėtoja, fejerverkų pardavėja, holokausto nusikaltimų tyrėja, valytoja, mėšlo valdymo praktikos apklausų atlikėja, Biblijos pardavėja telefonu.
„Tačiau didžiausią įtaką mano gyvenime padarė darbas virtuvėje. Esu dirbusi picerijoje, salotų bare ir valgykloje. Darbas, kuris virtuvės nepaliestam žmogui gali atrodyti tik kaip šaltibarščių pylimas į lėkštę ar kotleto skrudinimas, savo užkulisiuose slepia sunkų fizinį krūvį, ne mažiau karštas nei įkaitusi ketaus keptuvė aistras, gyvenimiškas dramas ir susidūrimą su neįtikėtinomis situacijomis, kurios gali rastis tik prie 50 litrų puodo su šutintais kopūstais. Tokioje virtuvinėje ekosistemoje atsiranda keisčiausi organizmai su savo nauja evoliucija, nauja mitybos grandine (visi ėda vieni kitus) ir su savom taisyklėm. Tai stebuklų pilnas pasaulis, kurio neatpasakoti ir kuriam nesuteikti naujo gyvenimo būtų tiesiog nuodėmė“, – sako I. Dumbrytė.
Panevėžyje gimusi ir užaugusi, šiandien Vilniuje gyvenanti autorė apie savo kelią pirmosios knygos link pasakoja taip: „Mokyklos laikraštyje, kuriame troškau rašyti, gavau tik piešti. Svajojau studijuoti lietuvių filologiją, bet pavyko įstoti tik į istoriją. Norėjau išleisti poezijos knygą, bet atsispausdinusi savo eilėraščių bukletėlį padalinau jį tik kaimynams. Svajojau būti žurnaliste, bet pasisekė parašyti tik porą straipsnių apie parduotuvių tinklą „IKI“ portale „Delfi“. Esu autorė, visada gyvenusi šalia svajonės.
Mano Tėtė taiso variklius ir visada man liepė gyventi įdomiai, o Mama – lietuvių kalbos mokytoja – visada liepė rašyti be klaidų. Myliu gyvenimą, myliu žmones ir savo kalbą. 20 metų mane augino Panevėžys – štai kas geriausiai gali apibūdinti mane kaip visada rašiusią, bet tik dabar pradedančią kūrėją.“
„Ieva Dumbrytė patiekia skaitytojams savo pirmą romaną – gardžiausią farso ir grotesko šaltienos kąsnį. Nuogą kąsnį, kurio sudėtyje – keistuolis istorikas ir dar keistesni jo bendradarbiai, svetimšaliai golodai, Mėsijaus misija ir kiti nuostabą, krizenimą ar žagsulį sukeliantys ingredientai. Subalansuota turintiems stiprų skrandį ir mėgstantiems juodą kaip nemiegota naktis humorą“, – apie romaną „Šaltienos bistro“ atsiliepė rašytoja Jurga Tumasonytė.
Birželio 15 d. 18 val. Vilniaus muziejuje, kuriame dabar vyksta prie romano deranti paroda apie istorines Vilniaus mėsines, organizuojamas susitikimas su „Šaltienos bistro“ autore.