W. Shakespeare‘as savo paskutiniame kūrinyje „Audra“ pasakoja apie negyvenamoje saloje kartu su dukra Miranda gyvenantį burtininką Prosperą. Dažnai ši pjesė, kuri laikoma vienu svarbiausių dramaturgo kūrinių, yra statoma kaip pasaka suaugusiems, fejerija.
„Shakespeare’o „Audra“ yra vienas mistiškiausių ir mįslingiausių jo kūrinių. Beje, tai yra paskutinė jo pjesė. Mėginta daugybę kartų įminti „Audros“ mįslę, yra daugybė įvairių jos pastatymų. Kaip taisyklė, dauguma jų – tokios plokščios fejerijos, kuriose neįsismelkta į gelmę. Janas Kotas šį kūrinį mėgino atrakinti per valdžios prizmę, nes čia visi, patekę į negyvenamą salą, kovoja dėl valdžios – ir girti jūreiviai, ir mistinės būtybės, tokios kaip Kalibanas ar Arielis“, – apie kūrinį pasakoja O. Koršunovas.
Pastatymas OKT/Vilniaus miesto teatre buvo nebe pirma O. Koršunovo „Audros“ interpretacija. Metais anksčiau režisierius ją pastatė Reikjaviko teatre, Islandijoje.
„Kai stačiau „Audrą“ Islandijoje – tai buvo toks labai gražus spektaklis, sukurtas kartu su scenografu Vytautu Narbutu – man iškilo didelis klausimas, kas visgi yra ta Miranda? Ji kūrinyje aprašyta gana blankiai – graži, jauna, naivi mergaitė, bet, matyt, joje ir slypi visa paslaptis. Man kilo klausimas, kodėl Prosperas gyvena su Miranda ir kodėl jis absoliučiai viską jai atiduoda, atsisakydamas netgi savo burtų?“, – prisimena O. Koršunovas.
Režisierius W. Shakespeare’o pjesėje atrado posovietinėms šalims artimą realybę. Ne išimtis ir Lietuva, lygiai prieš trisdešimt metų išsivadavusi nuo Sovietų Sąjungos priespaudos. Nors „Miranda“ nebuvo labai dažnai rodoma Lietuvoje, tačiau ji turėjo savo žiūrovus, tam tikrą fanų klubą, kurie spektaklį žiūrėjo po keletą kartų.
„Prosperas yra didysis disidentas – svarbu kalbėti ir apie tai, ne vien tik apie filosofinę ir mistinę plotmę. Visą tą šekspyrišką daugiasluoksniškumą išspręsti padėjo prisiminimai, kaip mano tėvas skaitydavo man knygas. Tėvas nebuvo disidentas, nors, kita vertus, tuo metu mes visi buvome disidentai ir užsidarę savo celėse bent svajonėse galėjome išeiti už geležinės sienos. Tėvo skaitytas Žiulis Vernas manyje žadino tą vidinį Arielį. Aš buvau kaip ta Miranda, staiga atsistojusi ant kojų. Todėl spektaklyje atsirado tokie įdomūs įvaizdžiai, kaip disidentas ir jo sužalota siela, taip pat neįgalios, tačiau pabaigoje pasveikstančios Mirandos įvaizdis“, – pasakoja režisierius.
Kaip spektaklio ašį režisierius pasirinko dukros ir tėvo santykius, kuriuos įkūnija aktoriai Povilas Budrys (vėliau šį vaidmenį vaidino ir Darius Meškauskas) ir Airida Gintautaite. Anot režisieriaus, abu aktoriai sukūrė nepaprastus vaidmenis.
„Tai yra unikalūs aktorių vaidmenys – tiek Povilo, tiek Airidos, už kurį ji gavo Auksinį scenos kryžių. Suvaidinti neįgalią ir sveikstančią, visiškai nelaisvą ir laisvėjančią bei spektaklio pabaigoje Arielio sparnais išskrendančią į laisvės laukus – tai yra neįtikėtina. Manau, šį be galo sunkų vaidmenį Airida suvaidino tiesiog genialiai“, – aktorių vaidmenimis džiaugiasi O. Koršunovas.
Per dešimtmetį „Miranda“ buvo pristatyta kone visų svarbiausių Europos teatro festivalių programose. Paradoksalu, tačiau Lietuvoje ne itin „perskaityta“ disidentinė istorija buvo nuolat akcentuojama užsienyje. Kritikai rašė, jog toks laisvės himnas galėjo gimti tik šalyje, stipriai išgyvenusioje nelaisvę. Spektaklis buvo pristatytas Prancūzijoje, Norvegijoje, Armėnijoje, Italijoje, Kroatijoje, Rumunijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, ir Švedijoje.
Lietuviška „Mirandos“ interpretacija – ne vienintelė. 2015 m. O. Koršunovas buvo pakviestas pastatyti graikiškąją „Mirandą“ Atėnų „Poreia“ teatre. Čia spektaklis gimė atsispiriant nuo graikų istorijos ir dabarties vingių.
W. Shakespeare’o „Miranda“ (rež. O. Koršunovas) online – jau nuo šio penktadienio, sausio 15 d., 19 val., Tiketa.lt platformoje. Žiūrovai spektaklį galės pamatyti visą savaitgalį.