Lietuvos jaunimo organizacijų taryba kiekvienais metais Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, organizuoja akciją, kai savanoriai skirtinguose miestuose gali garsiai skaityti tūkstančius į tremtį patekusių lietuvių vardų, pavardžių ir įvardinti, kokį jiems teko sutikti likimą. Ši akcija primena skaudų Lietuvos istorijos puslapį, kai 1941-ųjų birželio 14-osios rytą SSRS pradėjo vykdyti lietuvių trėmimus į Sibirą.Projekto „Misija Sibiras“ inicijuota tremtinių ir politinių kalinių vardų, pavardžių ir likimų skaitymų akcija „Atminties neištremsi“ šiemet Lietuvoje vyko jau devintąjį kartą.
„Tremtinių vardų skaitymuose dalyvauju jau ne vienerius metus. Kas kartą skaitant prie pavardės „negrįžo“ skausteli širdį suprantant, kokį žiaurų likimą teko išgyventi tremtiniams. 2016 m. kartu su „Misija Sibiras“ teko keliauti į Sibirą, Igarką, kur tvarkėme tremtinių kapus. Šis renginys mane kaskart nukelia ten, už Šiaurės poliarinio rato, kur ilsisi daugybė lietuvių, kurie neturėjo būti ten išvežti, ir kentė nenusakomai atšiaurias ir žiaurias gyvenimo sąlygas. Tikiu, kad ši akcija yra labai svarbi ir turėtų niekada nesibaigti, nes tremtinių istorija – dalis mūsų identiteto, kurio negalime pamiršti, kad neleistume tam niekada pasikartoti“, – sakė U. Karaliūnaitė.
K. Pocytė-Medutė pavardžių skaityme taip pat dalyvavo ne pirmą kartą – ji tai daro nuo tada, kai 2017 m. tapo „Misijos Sibiras“ dalimi ir išvyko į Irkutske vykusią ekspediciją: „Dalyvavimo ekspedicijoje patirtis įkvėpė kuo dažniau ir kuo garsiau kalbėti apie istoriją, kad ji neliktų užmarštyje. Istorija turi būti gyva. Pavardžių skaitymas neleidžia pamiršti. Kas kartą skaitydama pavardes galvoju apie tuos žmones, ypač tuos, kurių likimas nežinomas. Kartą, laukdama eilėje ir klausydama kitos moters skaitomų pavardžių bei tų žmonių likimų, išgirdau, kad buvo perskaityta šalia stovėjusios moters giminaičio pavardė. Tai buvo labai jautri akimirka. Tada dar stipriau supranti, kad tai nėra tik įrašas knygoje – juk tai daugybės žmonių gyvenimai ir jų likimai. Ir kiekvienas jų yra labai svarbus“.
„Delfi“ vyr. redaktorė R. Lukaitytė-Vnarauskienė, pirmą kartą prisijungusi prie akcijos „Atminties neištremsi“, dalinosi, kad jai tai buvo itin jautri patirtis.
„Mano senelis kalėjo Gulage, aš pati dar 2009 m. dalyvavau „Misijoje Sibiras“, tad visą laiką skaitant pavardes lydėjo jausmas, kad tai – labai asmeniška. Atrodo, tokia maža smulkmena, garsiai pasakyti žmogaus, kuris buvo ištremtas, pavardę ir į vieną žodį – grįžo/negrįžo/ nežinoma – telpantį jo likimą, tačiau taip parodome, kad jų gyvenimai buvo ir tebėra mums visiems svarbūs“, – kalbėjo ji.
Primename, kad 1940 metų birželio 15 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo Lietuvos okupaciją ir po metų, 1941 metų birželio 14 dieną, įvykdė pirmuosius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Gyvuliniuose vagonuose iš šalies buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.Sovietų okupacijos metais Lietuva iš viso neteko apie 800 tūkst. gyventojų.
Maždaug 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir tolimojoje šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato.Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies piliečių. Gedulo ir vilties diena Lietuvoje yra minima birželio 14-ąją, o Okupacijos ir genocido diena – birželio 15-ąją.
Pilietinė istorinės atminties akcija „Atminties neištremsi“, kurioje skaitomi tremtinių ir politinių kalinių vardai, vyksta kasmet įvairiuose Lietuvos miestuose.